dùlkės, smulkiadispersis aerozolis – mažų matmenų kietosios dalelės, pasklidusios ore ar kitose dujose. Susidaro dūlant uolienoms ir mineralams, smulkinant (malant, sijojant), vežant birias medžiagas, pjaustant medieną, metalus. Pagal tai, kokios medžiagos sudaro dulkes, jos skirstomos į organinės, neorganinės kilmės ir mišrias. Pagal dalelių dydį (dispersiškumą) dulkės būna matomos (didesnės nei 10 µm), mikroskopinės (0,25–10 µm), ultramikroskopinės (mažesnės nei 0,25 µm) ir alveolinės frakcijos (iki 1,6–5 µm). Gali skirtis tankiu, sankiba, higroskopiškumu, birumu, elektriniu laidžiu, elektrine varža, degumu, sprogstamumu. Oro užterštumas labai priklauso nuo dulkių dispersiškumo ir savitosios masės (stambios dalelės greičiau nusėda, o smulkios ilgai kybo ore). Ypač kenksmingos tekstilės (turinčios laisvo silicio dioksido SiO2), asbesto, cemento dulkės. Kuo smulkesnės dulkės, tuo ilgiau jos išbūna ore ir giliau prasiskverbia į kvėpavimo takus. Kenksmingiausios alveolinės frakcijos dulkės, nes patekusios į plaučius lieka juose. Dulkių sukeliamos plaučių ligos vadinamos pneumokoniozėmis. Atsiranda kvėpavimo takų, plaučių audinio uždegiminių pakitimų (bronchitas, tracheitas, pneumonija) ir randėjimų (difuzinė plaučių sklerozė). Dulkėse esantis SiO2 sukelia silikozę, silikatų dulkės – silikatozę, akmens anglių – antrakozę, metalo – siderozę, aliuminozę, medvilnės – bisinozę, augalinės kilmės – pneumomikozę. Dulkės veikia odą, akis, gleivinę, patekusios pro burną sukelia virškinamojo trakto ligas, o nuodingos – apsinuodijimą. Anglių, aliuminio, magnio dulkės lengvai gali užsiliepsnoti, net sprogti. Naujausių technologijų naudojimas, vietinė ir ištraukiamoji ventiliacija, traukos spintos darbo patalpose padeda sumažinti kenksmingų dulkių kiekį ore. Lietuvoje priimtos tokios dulkių koncentracijos ribinės vertės: cemento dulkių 10 mg/m3 (alveolinės frakcijos 5 mg/m3), medvilnės – 0,5 mg/m3, asbesto – 0,6 plaušelio mililitre (pl./ml), izoliacinio pluošto – 1 pl./ml, stiklo pluošto – 1,5 pl./ml.
2116