dūmas

dmas, vidurinių amžių ir vėlesnių laikų valstiečio ūkis kaip prievolinis vienetas, t. p. valstiečio gyvenamasis namas.

Būdavo apmokestinamas kiekvienas kūrenamas židinys (dūmu vadintas dėl to, kad kūrenant židinį be kamino, rūkdavo visas šiaudinis dūminio gyvenamojo namo stogas). Dūmai buvo Rusijoje, Lenkijoje, Balkanuose (čia vadintas dymnina, 13–14 a.).

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dūmais imta vadinti 14 a., kai buvo siekiama išvengti prievolių didinimo ir keli dūmai jungėsi į tarnybą; dūmą paprastai sudarė valstiečio mažoji šeima.

Po Valakų reformos (16 a. vidurys) dūmas tapo ūkio ir sodybos sinonimu. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1649 buvo įvestas mokestis nuo dūmo – padūmė, vėliau dūmai surašyti. Išliko 1667, 1690 surašymų duomenys. Lietuviškose apskrityse (Ašmenos, Breslaujos, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus, Žemaitijos) iš pradžių buvo apie 182 000, baltarusiškose apskrityse – daugiau kaip 300 000 dūmų. 17 a. viduryje dėl karo, bado ir maro išmirus daugeliui gyventojų, dūmų 18 a. pradžioje sumažėjo beveik dvigubai. 18 a. pabaigoje dūmas iš esmės sutapo su gyvenamuoju namu. 1790 lietuviškose apskrityse buvo 190 000 dūmų (visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – 451 000), tarp jų 117 vienuolynų, apie 500 klebonijų, 144 000 valstiečių ūkininkų, 23 000 kaimų ir miestų daržininkų ir trobelninkų sodybų, daugiau kaip 8000 smuklių (karčemų) ir kita.

1795 Rusijai užėmus Lietuvą, apmokestinimo vienetu tapo revizinis asmuo ir dūmai nebebuvo registruojami.

1977