durklas (18–19 a.)
dùrklas, šaltasis duriamasis ginklas vienašmene arba dviašmene geležte su rankena. Durklo geležtė trumpa, smaili, tiesi arba lenkta, dažniausiai iš metalo (kai kur iš kaulo, rago, bambuko), rankena – iš kaulo, medžio, metalo, rago. Durklas nešiojamas makštyse. Pagal geležtės formą skiriami durklai: dviašmenis (turkų ir kaukaziečių – kinžalas), tribriaunis (stiletas), dviašmenis banguotas (malajiečių krisas), dviašmenis briaunotas (karinio jūrų laivyno kortikas), trumpas briaunotas (hindų kutaras).
Istorija
Akmens amžiaus pabaigoje (neolitas) ir bronzos amžiaus pradžioje Europoje vyravo titnaginiai durklai; garsios jų gamybos vietos buvo Pietų Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Bronzos amžiuje tarp Oderio ir Vyslos plito kotiniai (prie 0,5 m ilgio medinio koto tvirtinta dviašmenė geležtė) durklai, gaminti iš bronzos; Lietuvoje rasta Didžiosios Lenkijos ir Šiaurės Poznanės tipo. Bronzos amžiaus pabaigoje Skandinavijoje pradėti gaminti miniatiūriniai durklai, naudoti kaip įkapės; vienas jų aptiktas Vaškų lobyje (Pasvalio rajono savivaldybė). Nuo 1–2 a. gaminti geležiniai durklai, Lietuvoje jų aptinkama romėniškojo laikotarpio kapinynuose. Pirmo tūkstantmečio viduryje Vakarų Lietuvoje plito vadinamieji prūsų kovos peiliai‑durklai (geležtės šonuose iškalti 2–4 grioveliai), vėlyvajame geležies amžiuje juos pakeitė kovos peilis.
peiliai‑durklai iš Plinkaigalio kapinyno (5 a. vidurys–6 a. pradžia)
2081