durpės

dùrpės, organinės kilmės, palyginti jauna (daugiausia holoceno epochos) nuosėdinė degi uoliena. Susidaro iš augalų (durpojų) liekanų, kurios ne visai mineralizavosi dėl vandens pertekliaus ir deguonies trūkumo (durpynas).

Natūralios iš klodo iškastos durpės yra plaušinės (mažai susiskaidžiusios) arba amorfinės (gerai susiskaidžiusios) struktūros, rudos, gelsvos arba juosvos spalvos, 85–95 % drėgnio, 350–1000 kg/m³ tūrinio tankio, 70–80 % poringumo, sugeria 400–1800 % vandens, džiūdamos susitraukia 2,7–7 kartus. Durpių vandenilio jonų (rūgštingumo) rodiklis pH paprastai būna 3–6, sausų durpių kaitrumas (degimo šiluma) 22–24 MJ/kg. Durpėse yra bitumo (3–20 %), humuso ir fulvo rūgščių (30–35 %), celiuliozės (4–10 %), lignino (1,5–6 %), vandenyje tirpių mineralinių medžiagų (12–14 %), mikroelementų. Turi šių cheminių elementų: 52–60 % anglies, 5–6 % vandenilio, 30–40 % deguonies, 0,1–1 % sieros, 0,8–3 % azoto. Pagal susidarymo sąlygas durpės skirstomos į tipus (žemapelkines, aukštapelkines, tarpines) ir potipius (raistines, plynraistines, plynines), pagal augaliją – į rūšis (medienines, medienines‑žolines, medienines‑samanines, žolines, žolines‑samanines). Pagal aptinkamų priemaišų kiekį (iki 50 %) skiriamos sapropelingos, karbonatingos, molingos, aleuritingos ir smėlingos durpės.

durpės

Iškastos ir apdorotos durpės (durpių gavyba) paprastai naudojamos kurui, rečiau kraikui ir kitiems žemės ūkio reikalams. Kai kurios durpių rūšys turi antiseptinių, antibiotinių savybių, todėl gali būti vartojamos medicinoje. Dažniausiai durpės perdirbamos mechaniniu (durpių gaminiai) arba cheminiu būdu (gaunamas durpių puskoksis, durpių dujos, amoniakas, acto rūgštis, durpių spiritas, furfurolas, pašarinės mielės, biostimuliatoriai ir kiti produktai).

Per metus susidaro tik iki 1 mm storio durpių sluoksnis, todėl durpes galima priskirti lėtai atsikuriančių gamtinių išteklių kategorijai. Visi dabartiniai durpių telkiniai Šiaurės Europoje, Azijoje ir Kanadoje susidarė paskutinio apledėjimo pabaigoje ir vėliau (per pastaruosius 20 000 metų). Pasaulio durpių ištekliai sudaro apie 5–6 trln. t. ir užima apie 400 mln. ha plotą.

Durpes imta moksliškai tirti 19 a. (durpininkystė).

Lietuvoje

Lietuvos pelkėse ir durpynuose aptikta daugiau kaip 40 rūšių durpių, tačiau tik 10 rūšių sudaro didesnę išteklių dalį; 15 rūšių durpių aptinkama gana retai. Žemapelkinės durpės sudaro apie 60 % visų turimų išteklių.

kimininės durpės (Šepetos durpynas, Kupiškio rajono savivaldybės teritorija)

Labiausiai paplitusi raistinio potipio rūšis – alksninės durpės, kurių klodai susidarė upių terasų pelkėse, nors pasitaiko ir kitur. Jų vienodai randama visoje Lietuvoje. Iš plynraistinių durpių dažniausiai randamos medieninės‑viksvinės durpės, kurių klodai slūgso sekliose nenuotakiose daubose, plačiuose senuose slėniuose. Jų dažniau pasitaiko Rytų Lietuvoje. Iš plyninių durpių labiausiai paplitusios viksvinės. Jų klodai susidarė upių slėniuose, ežerinės kilmės pelkėse. Dar randama nendrinių, viksvinių‑žalsamaninių, viksvinių‑kimininių, žalsamaninių, medieninių‑nendrinių durpių. Aukštapelkinės durpės sudaro apie 30 % visų durpių išteklių. Iš jų gausiausios yra plyninės durpės (vyrauja fuskuminė rūšis). Dauguma didžiųjų aukštapelkių yra beveik vienalyčiai fuskuminių durpių telkiniai. Medieninės durpės yra antroji pagal gausumą aukštapelkinių durpių rūšis. Ji dažnesnė Vidurio ir Rytų Lietuvos vidutinėse ir mažesnėse aukštapelkėse.

Švylinės‑kimininės durpės paplitusios klampiausiose aukštapelkių vietose. Iš plynraistinių durpių daugiausia yra pušinių‑kimininių, kurios slūgso vidutinėse smėlynų aukštapelkėse ir didesnių pelkių šlaituose. Pušinių‑švylinių durpių pasitaiko Lietuvos pietryčiuose. Iš raistinių durpių yra tik nedaug pušinių durpių. Dar skiriamos vadinamosios kompleksinės durpės, kurias sudaro įvairių kiminų (iki penkių ir daugiau rūšių) maždaug vienodos dalys su švylio priemaišomis. Jų randama didžiosiose aukštapelkėse, ypač Vakarų Lietuvoje. Tarpinių durpių yra nedaug. Jos dažniausiai pasitaiko 5–30 cm storio sluoksniais, įsiterpusiais tarp žemapelkinių ir aukštapelkinių durpių.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis durpių prognoziniai ištekliai sudaro 10 223 tūkst. m³ (2022); Lietuvos eksploatuojamos naudingosios iškasenos. Per 2015–19 laikotarpį išgauta 14 790, 2020 – 3076, 2021 – 2987,8, 2022 – 3081,3, 2023 – 2931,6 tūkst. m³ durpių.

561