durpininkỹstė, mokslas apie durpes, jų gavybą, perdirbimą ir naudojimą. Nagrinėja augaliją (durpojus), durpių kilmę, fizikines savybes, cheminę sudėtį, durpių klodo raidą, gavybos ir perdirbimo procesus, durpių gaminių savybes. Glaudžiai siejasi su botanika, geologija, hidrogeologija, meteorologija, klimatologija, fizika, chemija, gruntų mechanika, iš dalies – su ekologija, paleontologija ir archeologija. Pirmoji durpių tyrimo įstaiga buvo 1838 Miuncheno universitete įkurta Durpininkystės katedra.
Durpininkystė Lietuvoje
Lietuvoje durpynų sandaros ir paviršiaus augalijos tyrimai pradėti 20 a. pradžioje. Išleista Carlo Alberto Weberio monografija Apie Aukštumalos aukštutinės pelkės vegetaciją ir susidarymą (Über die Vegetation und Enstehung des Hoshmoores von Augstumahl 1902, lietuvių kalba Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis 2016). B. S. Jundzilas veikale Lietuvos augalų aprašymas pagal Linné sistemą (Opisanie roślin Litewskich, według układu Linneusza 1811) aprašė Vilniaus apylinkių pelkių augaliją. Žemės ūkio ministerijoje 1921 įsteigtas Durpynų skyrius, kuris tyrė ir inventorizavo durpynus; 1928–38 durpynus tyrė ir Melioracijos skyrius. Šie skyriai nustatinėjo durpių išteklius. Nuo 1936 durpių kokybę tyrė Lietuvos energijos komiteto Kuro komisija. Durpynų eksploatacijos priežiūros pradininkas buvo V. Taujenis, kuris 1923 išleido pirmąją knygą apie durpes ir durpynus Mūsų pelkės – durpynai ir jų sunaudojimas. 1941 Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1950 Kauno politechnikos institute) įkurta Durpininkystės katedra, kuri veikė iki 1989. 1949 išleistas V. Taujenio sudarytas pirmasis durpynų kadastras. 1956 įsteigta Durpių fondo valdyba, kuri vadovavo gamybiniams durpynų tyrimams; 1966 ji išleido antrąjį durpynų kadastrą. Durpių telkinių eksploatacijos specialistus 1958–72 rengė Kauno politechnikumas, 1970–93 – Kauno technologijos technikumas. 1963–89 Kauno politechnikos institute veikė Kompleksinio durpių naudojimo probleminė laboratorija, kurios mokslinės veiklos svarbiausia kryptis buvo mažaskaidžių durpių žaliavos ir perdirbimo technologijos tyrimai. Be šių įstaigų, durpynus tyrinėjo Geologijos ir geografijos institutas, Botanikos institutas, Rusijos Federacijos vyriausiosios durpių fondo valdybos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) filialas Lengiprotorfrazvedka, Žemės ūkio projektavimo, Pramonės statybos projektavimo ir Inžinerinių tyrinėjimų institutai. Iki 1991 Kaune veikė Durpių pramonės valdybos projektavimo ir konstravimo biuras, kuris kūrė tobulesnes durpių gavybos ir perdirbimo technologijas, diegė naują techniką ir organizavo durpių naujų produkcijos rūšių pramoninę gamybą. Aplinkos apsaugos ministerija (dabar Aplinkos ministerija) 1995 išleido naują durpynų kadastrą (trijų tomų), kuriame pateikė patikslintų ir papildomų duomenų apie iki 1991 ištirtus durpynus.
561