trupininių durpių kasimo mašina (SSRS, 20 amžiaus 6 dešimtmetis)
gabalinių kuro durpių rinkimo mašina
trupininių durpių džiovinimas
dùrpių prãmonė, kasybos pramonės šaka, apimanti durpių gavybą (durpyno paruošimą, durpių masės kasimą, paruošimą džiovinti) ir durpių paruošimą vartoti (džiovinimą, surinkimą, briketavimą). Durpės naudojamos kurui (20 amžiaus pabaigoje – apie 60 % pasaulyje iškastų durpių), žemės ūkyje – kraikui, pūdiniui gaminti ir kitur. Mechaniškai perdirbant durpes gaminami įvairūs durpių gaminiai, chemiškai perdirbant gaunama įvairių organinės kilmės produktų (skystas kuras, vaškas, parafinas, antiseptikai, trąšos, pašarinės mielės ir kita). Tarptautinės durpių draugijos (International Peat Society, įkurta Kvebeke, Kanada, dabartinė būstinė Jyväskylėje, Suomija) teigimu, pasaulio durpių ištekliai gali sudaryti apie 1,9 trilijono tonų. Išžvalgytos durpių atsargos pasaulyje siekia apie 300 mlrd. tonų. Didžiausias durpių atsargas turi Rusija (apie 55 % pasaulio išžvalgytų atsargų), Suomija (10 %), Kanada (apie 10 %), Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Švedija, Airija, Lenkija, Baltarusija. Durpynų plotai pasaulyje užima daugiau kaip 271,5 mln. hektarų: Šiaurės Amerikoje – apie 135,5 mln. hektarų, Europoje – apie 87,7 mln. hektarų, Azijoje – apie 33,2 mln. hektarų, Pietų Amerikoje – daugiau kaip 6,2 mln. hektarų, Afrikoje – daugiau kaip 5,8 mln. hektarų, Viduriniuosiuose Rytuose – apie 2,1 mln. hektarų, Australijoje ir Okeanijoje – apie 1 mln. hektarų. 1999 pasaulyje pagaminta apie 22 mln. tonų durpių (iš jų – apie 12 mln. tonų kurui), Europos šalyse – 21,5 mln. tonų. Daugiausia pagamino Suomija – daugiau kaip 7,5 mln. tonų, Airija – 4,7 mln. tonų, Rusija – daugiau kaip 3,7 mln. tonų, Baltarusija, Švedija, Estija.
Nuo 12–13 amžiaus durpės buvo kasamos Nyderlanduose ir Škotijoje, 16–17 amžiais – Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje, nuo 19 amžiaus 8 dešimtmečio – Rusijoje. 20 amžiaus 6–9 dešimtmečiais durpių produkcijos daugiausia gamino SSRS (pavyzdžiui, 1980 – 90 % kurui ir 98 % žemės ūkio reikmėms skirtų pasaulio durpių), Airija, Švedija, Vokietija, Danija. Jungtinių Tautų duomenimis, 1980 pasaulyje pagaminta 66,5 mln. tonų durpių kurui (SSRS – 60,0 mln. tonų, Airijoje – 4,4 mln. tonų, Suomijoje – 1,2 mln. tonų) ir 238,9 mln. tonų žemės ūkio reikmėms (SSRS – 235 mln. tonų, Vokietijos Federacinėje Respublikoje – 1,6 mln. tonų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 0,7 mln. tonų), 1991 – 24,4 mln. tonų kurui (Suomija – 6,4 mln. tonų, Airija – 4,8 mln. tonų, Rusija – 4,7 mln. tonų) ir 85,2 mln. tonų žemės ūkio reikmėms (Rusija – 53,3 mln. tonų, Baltarusija – 12,0 mln. tonų, Ukraina – 11,7 mln. tonų, Vokietija – 1,5 mln. tonų, Latvija – 1,4 mln. tonų). 1994 pasaulyje pagaminta 26,5 mln. tonų durpių (iš jų kurui – 12,6 mln. tonų), 1995 – 28,1 mln. tonų (kurui – 13,8 mln. tonų), 1996 – 29,6 mln. tonų (kurui – 15,6 mln. tonų), 1997 – 25,8 mln. tonų (kurui – 12,3 mln. tonų), 1998 – 25,5 mln. tonų, iš jų kurui – 12,2 mln. tonų (Airija – 3,7 mln. tonų, Baltarusija – 3,0 mln. tonų, Rusija – 1,8 mln. tonų, Suomija – 1,7 mln. tonų), 11,0 mln. tonų žemės ūkio reikmėms (Rusija – 3,8 mln. tonų, Vokietija – 2,8 mln. tonų, Kanada – 1,1 mln. tonų). 9–10 dešimtmečiais durpių kuro gamyba pasaulyje sumažėjo tris kartus, žemės ūkio reikmėms – daugiau kaip 20 kartų. Šį sumažėjimą daugiausia lėmė SSRS suirimas: vietoj SSRS atsiradusios nepriklausomos valstybės per 10 dešimtmetį durpių gamybą kurui sumažino 2 kartus, žemės ūkio reikmėms – daugiau kaip 30 kartų. Durpių gamyba kurui ekonomiškai stipriose valstybėse sumažėjo daugiausia dėl naujų technologijų galimybių išgauti iš durpių įvairių vertingų organinių produktų ir dėl kitų energetinių išteklių vartojimo didėjimo.
LIETUVOJE rankiniu (pjaustytiniu) būdu kasti durpes kurui 19 amžiuje pradėjo kai kurie dvarai ir dalis valstiečių (daugiausia Vilkaviškio, Marijampolės, Telšių apskrityse). Po Pirmojo pasaulinio karo durpes pramoniniu būdu daugiausia kasė miestų savivaldybių įmonės, rankiniu būdu durpes kurui gaminosi Klaipėdos, Šilalės, Tauragės ir kitų dabartinių rajonų savivaldybių ūkininkai. 1922–39 durpių kuro gamyba padidėjo apie keturis kartus (1 lentelė). Durpės taip pat buvo gaminamos žemės ūkio reikmėms (kraikui, pūdiniui): 1932 – 1500 tonų, 1935 – 594 tonos, 1937 – 2300 tonų. Dalis durpių buvo eksportuojama į Vokietiją (daugiausia 1933 – 1473 tonos), šiek tiek į Latviją. 1938 Kauno miesto savivaldybės įmonės pagamino 17 000 tonų durpių kuro, Šiaulių – 16 000 tonų, Rokiškio – 5000 tonų, kalėjimų departamento įmonės – 16 000 tonų, elektros tiekimo bendrovės – 10 000 tonų, bendrovė Durpė – 6000 tonų, plytinė Palemonas – 5000 tonų. Durpių įmonių skaičius 20 a. 4 dešimtmetyje sparčiai didėjo: 1932 įmonių, kuriose dirbo po penkis ir daugiau darbuotojų, buvo dvi, 1933 – trys, 1934 – keturios, 1935 – septynios, 1936 – 11, 1937 – 13, 1938 – 16, 1939 – 20. Įmonėse vyravo rankų darbas: 1922 rankiniu būdu pagaminta 77 % visos durpių produkcijos, 1930 – 64 %, 1939 – 41 %. Įmonių aprūpinimas technika gerėjo pamažu: 1933 viena durpių įmonė turėjo vidutiniškai 13 garo variklių (1939 – 29), penkis vidaus degimo variklius (1939 – šešis), 25 elektros variklius (1939 – 26). 1939 apie 40 % visų iškastų durpių buvo sunaudojama pramonėje (daugiausia maisto pramonės įmonėse ir elektrinėse), kita dalis – namų ūkyje. Sovietinės okupacijos metais durpių gavyba gerokai padidėjo: 6–8 dešimtmečiais kasmet buvo iškasama beveik po 2 mln. tonų (1975 – net 3,2 mln. tonų). Pastatytos didelės įmonės prie Ežerėlio, Baltosios Vokės, Tytuvėnų tyrelio (Kelmės rajono savivaldybė), Margių (Vilniaus rajono savivaldybė) ir kitų didelių durpynų, įmonės buvo mechanizuojamos. 1948 pradėta gaminti trupinines durpes (pigesnes už gabalines), 1949 – durpių briketus, 1960 – pusbrikečius, 1968 – pašarines mieles. Dar buvo gaminamos presuotos durpės, kraikas, izoliacinės plokštės statyboms, pūdinys, trąšos, kurortuose (Druskininkuose, Birštone, Palangoje) durpės naudotos gydymo reikalams. Iki 8 dešimtmečio kurui buvo sunaudojama apie 1,5 mln. tonų durpių. Vėliau, pradėjus vis daugiau naudoti dujų, mazuto, akmens anglių, durpių kurui buvo naudojama mažiau. 1975 Lietuvos šiluminėse elektrinėse ir pramonės įmonėse sudeginta apie 280 000 tonų durpių, 1985 – tik 50 000 tonų. Didesnė durpių dalis buvo sunaudojama kraikui (iki 85 % iškastų durpių), želdynams, pūdiniui ir kitur. Dėl sumažėjusios paklausos energetinėms reikmėms durpių gamyba 9 dešimtmečio pabaigoje sumažėjo beveik iki 1939 lygio. Atkūrus nepriklausomybę sumažėjo durpių paklausa, nes padidėjo durpių pervežimo kainos, neliko didelių durpes naudojusių fermų, nebegaminamas kraikas. Nuo 20 amžiaus pabaigos gaminami durpių substratai įvairiems augalams, buitinis durpių kuras (briketai, pusbrikečiai; 2 lentelė, Lietuvos statistikos departamento duomenys). Pagal durpių gamybą Lietuva užėmė 10–14 vietą pasaulyje. 2000 vidaus rinkoje realizuota 28,4 % pagamintų durpių, kita dalis eksportuota, 2001–02 eksportuota apie 90 % iškastų durpių ir nemaža dalis ankstesnių metų produkcijos. 2002 iškasta daugiau kaip 450 000 tonų durpių, eksportuota 339 800 tonų (daugiausia į Vokietiją – 91 300 tonų, Italiją – 74 700 tonų, Lenkiją – 27 000 tonų, Prancūziją – 25 900 tonų, Čekiją – 25 000 tonų, Ispaniją – 16 000 tonų, Vengriją – 13 500 tonų). 21 amžiaus pradžioje Lietuvoje išžvalgytų durpių ištekliai sudarė daugiau kaip 117 mln. tonų (didžiausi ištekliai yra Šilutės, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Kelmės rajonų savivaldybių teritorijose), eksploatuojama apie 30 durpynų; keturiuose durpynuose durpės kasamos gydymo reikmėms (apie 1300 kubinių metrų per metus), durpių pramonės įmonėse dirbo daugiau kaip 1300 darbuotojų.
1
2
2687