įvairūs durtuvai
dùrtuvas, artimų kautynių duriamasis ginklas, tvirtinamas prie kariško šautuvo, automato, karabino vamzdžio priekinės dalies. Atsirado Prancūzijoje (1641, Bayonne’oje) trumpos ieties (vėliau peilio) pavidalo (bajonetas). Toks durtuvo kotu buvo įkišamas į muškietos vamzdį, todėl trukdė šaudyti, be to, blogai laikėsi vamzdyje. 1676 išrastas durtuvas su ant vamzdžio užmaunamu žiedu (buvo galima durti kaip ietimi ir šaudyti nenuėmus durtuvo). Durtuvai yra adatiniai ir peiliniai. Adatiniai durtuvai yra apvalaus skerspjūvio, tribriauniai, keturbriauniai. 19 a. pradžioje atsiradus atvamzdžiams imta naudoti peilinius (kardinius, jataganinius, durklinius, pjūklinius, žirklinius, atraminius) nuimamuosius ir atlenkiamuosius durtuvus, kurie žiedu ir fiksatoriumi buvo tvirtinami prie vamzdžio.
Tokius durtuvus iki II pasaulinio karo naudojo Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos kariuomenės, o atlenkiamuosius, briaunotus – Prancūzijos, Rusijos kariuomenės. Į Lietuvą durtuvai pateko iš Vakarų Europos. Lietuvos kariuomenėje durtuvai iš pradžių buvo adatiniai briaunoti, atlenkiamieji (rusiškiems ir prancūziškiems šautuvams) ir durkliniai nuimamieji, nešiojami makštyse (vokiškiems, angliškiems, japoniškiems šautuvams). Apie 1936, modernizuojant ginkluotę, Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota Mauserio šautuvais, kurių durtuvai buvo durkliniai nuimamieji, nešiojami makštyse.
nuimamasis durtuvas skirtas automatui
durtuvai: a – adatinis tribriaunis su žiedu (18–19 a.), b – adatinis keturbriaunis (Rusija, 1891), c – atlenkiamasis, nenuimamas (SSRS, 1949), d – durklinis (Austrija‑Vengrija, 1895), e – pjūklinis (Vokietija, 1902), f – kardinis (Japonija)