Didžiųjų Beiniūnų dvaro rūmai (20 a. pradžia; netoli Darkiemio, Mažoji Lietuva)
dvãras, dvarininko sodyba.
Lietuvoje dvarų sodybos pradėjo kurtis, kai bajorai, buvę kariai, tapo žemvaldžiais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų dvarus sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai, ūkiniai ir gamybiniai statiniai, kai kada – bažnyčia arba koplyčia, parkai ir sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink vieną didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus. Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbinių namų (dažniausiai su svirnu) dalis.
Blinstrubiškių dvaro gyvenamasis namas (pastatytas apie 1730; 1937 nuotrauka, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus)
Iki 17 a. dvaro gyvenamieji namai dažniausiai buvo mediniai, puošnūs – su aukštais stogais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis atitvertomis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai manieristiškai dekoratyvius. Nuo 17 a. Italijos, Vokietijos, Prancūzijos (Versalio), kitų šalių didikų dvarų pavyzdžiu Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu, želdiniais apsuptu dvaro kiemu bei ūkine zona. Po 17–18 a. karų sunaikinti dvarai atstatinėti pagal senąjį planą, bet jau dažniausiai mūriniai; vyravo baroko architektūra. Medinėse sodybose barokas pynėsi su 16–17 a. lietuvių architektūros tradicijomis.
Pakruojo dvaro sodybos planas: 1 – rūmai, 2 – sandėlis, 3 – žirgynas, 4 – tvartas, 5 – kiaulidė, 6 – oficina, 7 – svirnas, 8 – bravoras, 9 – daržinė, 10 – sargo namelis, 11 – vandens malūnas, 12 – tiltas-užtvanka, 13 – malūnininko namas, 14 – karčema, 15 – vėjo malūnas
Didikų namai dažniausia buvo 3 korpusų dviaukščiai, ilgo stačiakampio, kryžminio arba vadinamojo alkierinio plano su puošniais interjerais (glazūruotų koklių židiniais ir krosnimis, vadinamuoju liaudiškuoju parketu, paveikslais). Puošnūs buvo ir svirnai bei lobynai, dažniausiai dviaukščiai, su lodžijomis arba arkadų tipo prieangiais. 18 a. antroje pusėje dvarų sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai išdėstyti aplink 2–3 kiemus; pagrindinio kiemo centre buvo parteris, prie jo – rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai dažnai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrios – angliškojo ir prancūziškojo parko – struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų. Rūmai buvo vienaukščiai su abipusiu mezoninu arba dviaukščiai, dažniausiai stačiakampio plano, kartais su pusiau uždaru kiemu, stogai laiptuoti valminiai arba pusvalminiai. Rūmų fasadai ne tokie puošnūs kaip mieste, tačiau ir juose naudota nemaža baroko stiliaus formų: frontonai su voliutomis, puošnūs langų apvadai, daugelio traukų karnizai; būdinga erdvios terasos ir platūs laiptai.
Reprezentacinius interjerus puošė koklių krosnys ir židiniai, parketas, rokoko stiliaus baldai, reljefinės gipsatūros. Būdingiausios šio laikotarpio dvaro sodybos: Biliūnų (Raseinių rj. savivaldybė), Kelmės.
Rokiškio dvaro rūmai (1801, manoma, pagal L. Gucevičiaus projektą, 1905 rekonstruoti pagal architektų K. Jankowskio, P. Lilpopo projektą, 1997 restauruoti)
Pakruojo dvaro rūmai (19 a. pradžia, restauruoti 1959, 1968, 2013)
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, Lietuvą prijungus prie Rusijos, ir lietuvių, ir rusų dvarininkai daugiausia rekonstravo senuosius ansamblius, pastatyta ir naujų dvarų (Antašavos, architektas M. Šulcas, Jašiūnų, architektas K. Podčašinskis). Pastatai statyti arti kelių, dažniausiai prie vandens telkinių, pagal klasicizmo epochai būdingos ašinės kompozicijos principus – su parteriu, simetriškai išdėstytais pastatais. Dažnai rūmai vizualiai buvo jungiami su bažnyčia, kumetynu arba užvažiuojamaisiais namais. Sodybas juosė akmens mūro tvoros su paradiniais vartais. Parkai kurti ar rekonstruoti pagal angliškojo parko principus. Rūmai buvo mūriniai, dviaukščiai, su monumentaliais portikais, stačiakampio plano, su iškišomis, rizalitais, anfiladinėmis patalpomis. Interjere vyravo orderis: kolonados, antablementai; sienos muštos šilku, parketo grindys, daug paveikslų, skulptūrų. Kiti pastatai buvo mediniai ir mūriniai, jie grupuoti aplink skirtingus kiemus, turėjo liaudies architektūros bruožų. Būdingiausios šio laikotarpio dvaro sodybos: Raguvėlės (Anykščių rj. savivaldybė), Pakruojo, Dūkšto (Ignalinos rj. savivaldybė), Rokiškio.
Rokiškio dvaro rūmų (dabar Rokiškio krašto muziejus) valgomasis
Astravo dvaro rūmai (1842–62)
19 a. pirmo ketvirčio pabaigoje statytose arba rekonstruotose sodybose jau vyravo romantizmo principai: rūmuose ir kituose pastatuose taikyta įvairių stilių formos, būdinga nereguliari asimetriška sodybos kompozicija. Architektūroje reiškėsi romantinis klasicizmas (Astravo dvaro sodyba), vadinamasis itališkų vilų stilius (Verkių rūmų rytinio korpuso rekonstrukcija), vadinamojo arkadų stiliaus tendencijos, buvo romantizmo neogotikinių apraiškų (Šeduvos dvaro sodyba, Radviliškio rj. savivaldybė). Rūmai statyti dažniausiai iš akmens, ypač dideli ir puošnūs, puošti smulkia skaldos mozaika, įrenginėta paradinės salės, patalpos kolekcijoms eksponuoti (Wittgensteino rūmai Verkiuose). Parkai dažniausia angliškieji, kartais su prancūziškojo plano elementais reprezentacinėje zonoje, su natūraliais arba dirbtiniais vandens telkiniais, įrenginėtos ir oranžerijos. Romantizmas nuosaikiau reiškėsi vidutinių ir smulkiųjų bajorų statytuose mediniuose dvareliuose.
Paežerių dvaro rūmai (1799, pagal M. Knakfuso projektą)
19 a. antroje pusėje kuriant naujas ir rekonstruojant senas sodybas priešintasi Rusijos architektūros įtakai, orientuotasi į Vakarų kultūrą; kviesti kitų šalių architektai: italas L. J. Marconi (1834–1919) suprojektavo Trakų Vokės, vokietis J. Hussas (1846–1904) – Užutrakio, vokietis K. Lorentzas – Plungės dvaro sodybą. Parkų suprojektavo prancūzų architektas E. F. André (Lentvario, Palangos, Užutrakio dvaro sodybų), t. p. vietos architektai (S. Kosakauskas – Vaitkuškio dvaro sodyba). Sodybos pastatai būdavo taikomi prie aplinkos, kelių tinklo, svarbu buvo vandens telkiniai, miško masyvai; rinktasi vaizdingiausias vietas. Reprezentacinės dalys neteko simetriškumo, bet išliko geometrinių elementų: tiesios alėjos, stačiakampiai kiemai, ovalūs parteriai. Vyravo trejopos dvaro sodybos: su keturkampiais kiemais (Raudondvario, Vilniaus rj. savivaldybė), pastatai išdėstyti lygiomis eilėmis palei kelius (Šešuolėlių, Širvintų rj. savivaldybė) arba laisvai (Lančiūnavos, Kėdainių rj. savivaldybė).
Istorizmo laikotarpiu (19 a. pabaiga–20 a. pradžia) statyta ir dideli rūmai (Plungės, Lentvario), ir mažos vilos (Švėkšnos, Šilutės rj. savivaldybė), rekonstruotos senosios rezidencinės pilys (Siesikų, Ukmergės rj. savivaldybė, Raudondvario, Kauno rj. savivaldybė). Pakito rūmų planai – atsirado sudėtingos konfigūracijos rizalitų, bokštų, koplyčių. Architektūroje sekta vidurinių amžių gotika (Siesikų dvaro), atsirado vadinamasis plytų stilius (Puziniškio dvaro, Panevėžio rj. savivaldybė), reiškėsi naujųjų laikų stiliai: neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas, eklektika, modernas.
Po I pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai – sovietinės okupacijos metais, jas nacionalizavus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kai kurios dvaro sodybos grąžintos savininkams (arba jų palikuoniams), remontuojamos.
L: D. Puodžiukienė Medinė dvarų sodybų architektūra / Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002; R. Aftanazy Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolity cz. 1 Wielkie Księstwo Litewskie t. 1–4 Wrocław–Warszawa–Kraków 21991–93.