dvariniñkai, dvarų savininkai.
Vidurinių amžių dvarininkai – feodalai, kurių ekonominės, socialinės ir politinės galios pagrindas buvo gauta arba paveldėta žemės valda, naujųjų laikų dvarininkai – dažniausia netituluoti žemės savininkai, dvarą tvarkantys pagal kapitalistinio ūkininkavimo principus.
7–11 a. Vakarų Europos dvarininkai kilo daugiausia iš germanų genčių diduomenės ir romėnų vergvaldinės aristokratijos palikuonių, 17–19 a. sluoksnį papildė nekilmingieji.
Svarbiausias vidurinių amžių valstybės dvarininkas buvo valdovas; jis 10–14 a. savo paveldimas žemes laikinai atiduodavo bajorams už karo ir kitą tarnybą (lenas). Gavę valdą dvarininkai privalėjo jos teritorijoje garantuoti teisingumą, stabilumą, priklausomų žmonių globą ir apsaugą, prireikus prisidėti prie šių uždavinių įgyvendinimo valstybės mastu. Su pareigomis siejosi ir dvarininkų politiniais bei teisiniais įgaliojimai, jie buvo administratoriai, teisėjai, mokesčių rinkėjai, valdinių gynėjai nuo užpuolikų, karo prievolės atlikimo organizatoriai.
Ilgainiui stiprėjant valdovo valdžiai, didėjant miestų įtakai ankstesnė įvairiapusė (valstybės iždo palaikymo, karinė, kultūrinė, teisinė ir kitokia) dvarų reikšmė sumenko. Nusigyvenusių ar norinčiųjų išvykti valdas pirko turtingesni, dažnai ir nekilmingi, kitų socialinių sluoksnių atstovai. Vakarų Europoje silpnėjant baudžiavai ir ją panaikinus (16–18 a.) dauguma dvarininkų tapo ūkio ir jo gaminių pardavimo organizatoriais, t. y. stambiaisiais verslininkais, dalis kilmingųjų dvarininkų prisitaikė prie kapitalistinės žemėvaldos reikalavimų ir pagal juos pertvarkę išsaugojo stambius ūkius.
396
Lietuvoje
Lietuvoje dvarininkų ėmė rastis 15 a. antroje pusėje. Jais ėmė virsti turintys tėvoninių valstiečių (veldamų) bajorai. Įsigalėjus baudžiavai (16 a. vidurys) dvarininku galėjo būti tik bajoras, 19 a. pirmoje pusėje – tik kilminis bajoras (baudžiavininkai).
1795 Rusijai užėmus Lietuvą, t. p. po 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo, dalis dvarų buvo išdalyta rusų aukštuomenei (pvz., Zubovams, Stolypinams), generolams, aukštiesiems valdininkams ir kitiems. Baudžiavą panaikinus (1861) buvo skiriami dvarininkai, priklausantys bajorų, ir dvarininkai, priklausantys pirklių ar kitam luomui. 18 a.–20 a. pradžioje dauguma dvarininkų sulenkėjo, dėl to kai kurie jų buvo priešiški lietuvių tautiniam judėjimui. Rusijos valdžia stabdė katalikų dvarininkų (juos laikė lenkais) ūkininkavimą, jiems buvo ribojama žemės nuosavybės teisė, žemės ūkio kreditai, jie turėjo mokėti papildomą procentinį pajamų, vadinamąjį kontribucinį, mokestį; dvarininkams rusams buvo teikiamos visokeriopos lengvatos. Nors ir varžomi, vietos dvarininkai naudojo samdomąjį darbą ir 19 a. antroje pusėje palyginti greitai prisitaikė prie kapitalizmo sąlygų.
Lietuvos dvarininkų žemėvalda buvo stabilesnė negu kitose Rusijos imperijos gubernijose, nes čia caro valdžia trukdė valstiečiams pirkti žemę. Žemvaldžiams bajorams Kauno gubernijoje 1905 priklausė 40,6 % visos žemės, Vilniaus gubernijos trijose lietuviškose apskrityse – 32,9 %, Suvalkų gubernijos 5 lietuviškose apskrityse – 24,7 %. Jų žemės valdos per Lietuvos Respublikoje 20 a. 3–4 dešimtmetyje vykdytą žemės reformą labai sumažėjo (dvarams palikta po 80 ha, nuo 1929 – po 150 ha žemės). Be to, jie jau ūkininkavo taip, kaip ir kiti žemvaldžiai. Per 1940–41 sovietinę žemės reformą dvarininkų ūkiai (638; 91 400 ha) buvo konfiskuoti.
Mažosios Lietuvos dvarininkai
Mažojoje Lietuvoje dvarininkai nuo 13 a. buvo kai kurie Vokiečių ordino riteriai, bet dėl nuolatinių karų ir kitų priežasčių čia jų iki 18 a. buvo nedaug. Vis dėlto dvarininkų (junkerių) politinė ir ekonominė galia buvo gana stipri, nes miestų buvo mažai. Krašte vyravo Prūsijos valdovo domenai, dvarininkų ėmė daugėti po 1807–18 reformų ir nuo 19 a. pabaigos. Panaikinus baudžiavą (1807) dvarininkais tapo ir turtingiausieji vokiečiai ūkininkai, ypač kulmiškiai. Dėl Prūsijos valdžios diskriminacinės politikos lietuvių dvarininkų buvo mažai, daugiau dvarelių jie įsigijo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Klaipėdos krašte. 1923 Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuvos Respublika stiprias ekonomines pozicijas išlaikė dvarininkai vokiečiai. Jie, atstovaudami Vokietijos interesams, darė įtaką krašto politiniam gyvenimui.
-dvarininkas
683
1101
415