dvar prãmonė, feodalinio laikotarpio pramoninė gamyba, pagrįsta daugiausia baudžiauninkų darbu.
Dvarų pramonės įmonės priklausė dvarininkui, perdirbinėjo jo dvaro tiekiamą žaliavą. Vakarų Europoje smulki dvarų pramonė gyvavo ankstyvajame feodalizme. Vėliau nebuvo plėtojama, nes pramonės gaminiais feodalus aprūpindavo miesto amatininkai ir samdinių darbą naudojančios manufaktūros.
Rusijoje dvarų pramonė vyravo iki 19 a. pradžios; panaikinus baudžiavą nunyko.
Lietuvoje
14–16 a. dvarų pramonė labiausiai buvo paplitusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdose, iš pradžių daugiausia prie pilių, nes amatininkai jas aprūpindavo technika, prižiūrėjo. 14 a. didžiausiose pilyse (Vilniaus, Trakų, Kauno) buvo įrengti arsenalai; nuo 14 a. pabaigos ginkluotę papildė artilerija (pabūklai). Dėl artilerijos atsirado aukštesnio lygio kalvystė ir suvirinimo darbai (16 a. buvo išmokta lieti), salietros ir parako gamyba. Vilniuje veikė ginklų ir pinigų kalyklos. 16 a. pilies dvaro ūkyje paprastai veikė vandens malūnai, vandentiekis, siurbliai, didelės kalvės, gaminta kalkės ir plytos, koklių ir indų keramika, taikyta plati dailidžių ranga, buvo išgaunama pelkių rūda.
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei 15 a. pabaigoje įėjus į Europos rinką dvaruose paplito miško medžiagos perdirbimo verslai (rąstų, lentų pusfabrikačių, pelenų, potašo gamyba). Iš jų 16 a. viduryje susikūrė atskiros verslovės – būdos.
16 a. dvarų pramonė kūrėsi ir bajorų, ypač didikų, ūkiuose. 16–18 a. didikų dvaruose buvo įsteigta popieriaus (pirmosios Dubingiuose, Jašiūnuose, Švėkšnoje) ir stiklo (pirmoji 16 a. viduryje Vilniuje) dirbtuvių, 18 a. antroje pusėje – didelių manufaktūrų, daugiausia drobės audyklų ir balyklų. Baudžiavinių tekstilės, galanterijos, metalo dirbinių manufaktūrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomijose (ypač Gardino, Joniškio, Šiaulių) 18 a. antroje pusėje pristeigė ekonomijų valdytojas A. Tyzenhauzas. Ilgainiui jos neišlaikė užsienio pramonės konkurencijos.
19 a. pirmoje pusėje Lietuvos dvaruose kūrėsi ir nedideli cukraus fabrikai. Iki 19 a. vidurio dvarų pramonėje vyravo vandens malūnai su vilnų karštuvais, milo vėlyklomis ir lentpjūvėmis, degtinės varyklos, midaus ir alaus daryklos, plytinės, kalkinės, geležies kalyklos, miško verslų įmonės. 19 a. pirmoje pusėje kitas dvarų pramonės šakas nustelbė degtinės varyklos.
Dvarų pramonė plėtojosi dėl menkos cechų gamybos, tačiau dėl nenašaus baudžiauninkų darbo ilgainiui sumenko. Daugiausia baudžiauninkų darbas ir toliau buvo naudojamas dvarų degtinės varyklose, plytinėse, kalkių degyklose, lentpjūvėse, malūnuose. Nespėjusias paplisti baudžiavines manufaktūras 19 a. 5–6 dešimtmetyje pakeitė kapitalistinės įmonės. 1857–58 jau nuomojo pirkliai ir miestiečiai 75 % dvarininkų įmonių – popieriaus, tekstilės, terpentino, deguto, metalo apdirbimo ir stiklo, baudžiauninkų darbą jie keitė samdomu. Panaikinus baudžiavą (1861) kapitalistinėmis tapo ir kitos baudžiavinės dvarų pramonės įmonės.
Š: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t. 1 Vilnius 1955. L: V. Merkis Razvitie promyšlennosti i formirovanie proletariata Litvy v XIX v. Vilnius 1969.
1101