dvasià, filosofijoje – kuriamasis pradas, kuris egzistuoja savaime, save suvokia, yra neribotas laike ir erdvėje, atviras būčiai. Dvasia suprantama kaip sąvoka, substancija, nemateriali būtybė. Antikoje dvasia laikyta kuriančiuoju pradu, lemiančiu kosmoso raidą. Viduriniais amžiais apibūdinta kaip nematerialus, protingas, valingas pradas, kuris reiškiasi žmogaus kūne, tačiau nuo jo nepriklauso. Dvasią, kaip asmens sampratą, įtvirtino šv. Augustinas. Jis teigė, kad prote glūdi dieviškosios dvasios šviesa. Naujaisiais laikais imta analizuoti dvasios ir materijos santykį (R. Descartes’as), dvasia aiškinta kaip protas, mąstymas, loginių kategorijų sistema. G. W. F. Hegelis dvasios sąvokai suteikė absoliuto prasmę.
1076