dvãsinė kultūrà, etnologijoje – žmonių ilgaamže patirtimi paremtos šeimos ir visuomenės narių tarpusavio santykių ir santykių su gamta normos, visuomenės ir individo interesų derinimo būdai, pasaulio pažinimo pažiūrų, etinių nuostatų sistema.
Dvasinei kultūrai būdinga bendražmogiški ir etniniai elementai, racionalūs ir fantastiniai pradai, tikrovės atspindžiai ir meninė išmonė. Panašios socialinės ir kultūrinės aplinkybės, istoriniai ir etniniai ryšiai lėmė skirtingų tautų dvasinės kultūros panašumą, o visuomenės raidos, gyvenimo sąlygų skirtumai – tautinius savitumus.
Tradicinė dvasinė kultūra susijusi su žmonių darbu ir materialiąja kultūra: dalis liaudies meno kūrinių (darbo dainos ir kita) padeda įsiminti darbų seką, organizuoti darbo ritmą; daugelis įrankių ar gaminių mitologiškai įprasminami, naudojami kaip simboliai. Kolektyvinė tautos ar kitos etninės grupės atmintis saugo tradicines dvasinės kultūros vertybes, viena karta jas perduoda kitai, jos plinta iš vieno regiono ar tautos į kitą.
Dvasinės kultūros turinys ilgainiui kinta, nes keičiasi ir visuomeniniai santykiai, gamtos pažinimas, religinės pažiūros. Dalis kulto objektų virsta liaudies meno kūriniais, dalis apeigų, papročių – pramoga arba apskritai pamirštami. Tradicinės dvasinės kultūros funkcijas ilgainiui perima raštija, o dvasinę kultūrą ima plėtoti mokslo, grožinės literatūros, kitų meno rūšių kūrėjai.
3022