dvãsininkas, asmuo, aptarnaujantis kultą.
Dvasininko funkcijos
Dvasininkas užtikrina, kad būtų tinkamai atliekami kulto veiksmai, vykdo žmonių ir Dievo ar dievų tarpininko funkciją. Rūpinasi tikinčiųjų religiniu gyvenimu – yra ir tikybos, religinės doktrinos, tikėjimo dalykų, šventraščių, religinės etikos bei teisės aiškintojas. Administruoja maldos namus ir kitas kulto vietas, vadovauja pamaldoms.
Dvasininko institucija
Dvasininko institucija atsirado formuojantis religinei doktrinai, klostantis tikinčiųjų organizacijai, kulto apeigų ir ritualų formai. Senovėje dvasininko funkcijas atlikdavo socialinės grupės vadovai (tėvai, genčių vadai, karaliai). Egipte iš pradžių valdovas laikytas žmonių ir dievų tarpininku. Žyniai rūpindavosi šventyklomis; jų buvo įvairių rangų, vyriausiasis vadovavo kultui. Romėnų kulto apeigas atlikdavo šeimos galva, kuris būdavo atsakingas už šeimos kulto apeigas, tinkamą larų, pinatų, namų židinio garbinimą. Vėliau kultui ėmė vadovauti karalius, susikūrus respublikai šios funkcijos buvo perduotos žyniams. Keltų dvasininkai buvo druidai, lygiateisiai su genčių vadais, riteriais; vyriausiasis žynys buvo renkamas iki mirties.
ST dvasininkai
ST minima, kad dvasininkas iš pradžių buvo šeimos tėvas, vėliau Mozė paskyrė dvasininkais Levio giminę. Dvasininko tarnybai reikėjo atitinkamai pasirengti, todėl atsirado dvasininkų mokyklos.
Katalikų dvasininkas iki Vatikano II susirinkimo
Iki Vatikano II susirinkimo (1962–65) Katalikų Bažnyčioje dvasininku klierikas tapdavo po tonzūros apeigų. Buvo žemesniųjų šventimų dvasininkai: ostiarijai, lektoriai, egzorcistai, akolitai, aukštesniųjų: subdiakonai, diakonai, kunigai, vyskupai; kai kurie jų išliko ir dabar. Dvasininkai pagal pareigas yra vikarai, klebonai, dekanai, vyskupai, arkivyskupai, metropolitai, kardinolai, popiežiai, pagal titulus – kanauninkai, prelatai. Prie dvasininkų priklauso ir asmenys, davę vienuolio įžadus. Bažnyčios kunigystė kyla iš Jėzaus Kristaus kunigystės ir priklauso hierarchinei kunigystei.
Katalikų dvasininkas po Vatikano II susirinkimo
Po Vatikano II susirinkimo dvasininku tampama priėmus diakono šventimus. Sutvirtinti sakramentine malone jie tarnauja Dievo tautai išvien su kunigais ir vyskupais. Konsekruojant vyskupus jiems suteikiama kunigystės pilnatvė. Asmuo, tapęs dvasininku, išskiriamas iš pasauliečių ir priskiriamas kuriai nors vyskupijai (būtinai turi priklausyti vyskupijai ar vienuolijai).
Katalikų dvasininko teisės ir pareigos
Dvasininkas turi tam tikras teises ir pareigas; yra specialių, kurios nustatomos susitarimais tarp Bažnyčios ir valstybės: dvasininko neliečiamybė (draudžiama be dvasinės vadovybės žinios teisti ir kita), laisvė nuo karinės tarnybos ir kitos. Dvasininkas įsipareigoja paklusnumui, celibatui ir gyvenimo paprastumui bei šventumui; dėvi specialius drabužius. Nuolatinės tarnystės vedusiųjų diakonų nesaisto kai kurie draudimai dalyvauti pasaulietinėje valdžioje. Dvasininku nustojama būti įrodžius šventimų negaliojimą, pašalinimu dėl bausmės, Apaštalų Sostui patenkinus dvasininko prašymą grįžti į pasauliečių luomą. Reikalavimai šventimų teisėtumui išdėstyti Kanonų teisės kodekse.
Kunigo tarnystė protestantizme
Protestantai formaliai neturi dvasininkų; turi tik kunigų tarnystę, kuri leidžia jiems eiti kunigo pareigas (kai kuriose bendruomenėse – ir moterims) – mokyti tikybos ir vadovauti pamaldoms. Evangelikų Liuteronų, Evangelikų Reformatų, Anglikonų Bažnyčiose dvasininkų celibatas nepraktikuojamas (20 a. viduryje pradėjo rastis vienuolių grupių).
Stačiatikių dvasininkas
Stačiatikių Bažnyčioje dvasininku tampama priėmus diakono šventimus. Pagal hierarchiją toliau eina kunigai (popai), vyskupai ir atitinkamas pareigas einantys patriarchai bei metropolitai. Stačiatikių dvasininkai išskiriami iš pasauliečių ir būtinai priskiriami kuriai nors vyskupijai ar vienuolijai; įpareigojami paklusnumui, gyvenimo paprastumui bei šventumui, dalis (vienuoliai ir aukštieji dvasininkai) privalo laikytis celibato, dėvėti specialius drabužius.
Senojo lietuvių tikėjimo dvasininkai
Lietuvoje iki krikšto (1387) daugiausia buvo senojo lietuvių tikėjimo dvasininkai – kriviai, žyniai, vaidilos. Pirmieji katalikų dvasininkai atsirado prieš Mindaugo krikštą (1251), stačiatikių – 1317 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui įsteigus stačiatikių metropoliją, evangelikų (liuteronų ir reformatų) – per reformaciją (16 amžiuje). Žydų religinėms bendruomenėms (kahalams) vadovauja rabinai. Nuo 14 a. pabaigoje karaimų religinėms bendruomenėms vadovauja hachanai, totorių – mulos.
193