dvasininkijà, dvãsinis lúomas, krikščionių dvasininkai, sudarantys atskirą visuomenės sluoksnį. 2 a. krikščionių dvasininkija pradėjo formuotis kaip luomas (vyskupai su jiems pavaldžiais dvasininkais) ir ėmė skirtis nuo pasauliečių (laikatas). Apie 4 a. įsikūrė pirmieji vienuolynai. Dvasininkų luominį atskirumą rėmė ir valstybė. Imperatorius Konstantinas I Didysis atleido dvasininkiją nuo mokesčių ir karinės tarnybos, leido laisvai statyti bažnyčias, įvedė dešimtinę, pripažino Bažnyčios teismą ir valstybinį teismą lygiaverčiais. Valdant popiežiui Grigaliui I Didžiajam buvo įvestas priklausymo dvasininkų luomui ženklas – tonzūra. Katalikų bažnytinė teisė uždraudė dvasininkams daugelį su religiniu kultu nesusijusių pareigų (išskyrus gydytojo ir mokytojo). Po Laterano II susirinkimo (1139) Vakarų Bažnyčios dvasininkams tapo privalomas celibatas, pradėta siekti nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios. Dvasininkiją, kaip atskirą nuo tikinčiųjų luomą, griežtai pasmerkė reformacija, jos laikotarpiu susiformavo nuo popiežiaus nepriklausomos protestantiškosios Bažnyčios. Jose buvo dvasininkų pareigybės, vėliau susiklostė ir luomas. Po Prancūzijos ir 1848 revoliucijų daugelyje Europos valstybių pradėtos naikinti dvasininkų privilegijos, ypač ten, kur Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės.
Lietuvoje dvasininkija pradėjo formuotis po krikšto (1387).
193