dvejópa tiesà, filosofijos ir teologijos koncepcija, teigianti, kad galimi du teisingi atsakymai – filosofinis ir teologinis. Djejopos tiesos koncepcijos pradininku laikomas Averojus. Jo sekėjai Sigeras Brabantietis teigė, kad tikėjimo bei proto sritys egzistuoja atskirai ir nepriklauso viena nuo kitos, Boecijus Švedas (m. 1290?) skyrė sąlyginę mokslinę teorijų tiesą nuo absoliučiosios teologinės tiesos. Dvejopos tiesos sampratą iš averoininkų perėmė nominalistai; J. Dunsas Škotas ir W. Ockhamas teigė, kad teologinės tiesos yra kitos prigimties nei protu suvokiamos. Dvejopos tiesos idėjas plėtojo P. Pomponazzi, jomis rėmėsi G. Bruno gindamasis inkvizicijos teisme, dvejopos tiesos koncepcija būdinga I. Kanto filosofijai. Dvejopa tiesa paskatino scholastinės sintezės skilimą ir tendencijų remtis vien protu (racionalizmas) arba vien tikėjimu (fideizmas) atsiradimą. Dvejopa tiesa buvo siekiama neneigiant apreiškimo atskirti filosofiją, mokslą ir politiką nuo teologijos įtakos. Katalikų Bažnyčia enciklikoje apie tikėjimo ir proto santykį Fides et ratio (1998) pabrėžia, kad, nepaisant skirtingų filosofijos ir teologijos požiūrių, tiesa yra viena, apreiškimas protui neprieštarauja, bet praplečia jo ribas.
663