dvejópas spinduli lžis, šviesos spindulio dvejinimasis jam sklindant anizotropinėje terpėje. Atsiranda dėl to, kad terpės lūžio rodiklis (kartu ir bangos greitis) priklauso nuo bangos poliarizacijos (šviesos poliarizacijos) ir bangos vektoriaus orientacijos kristalografinių ašių atžvilgiu, t. y. nuo šviesos sklidimo krypties. Krintant šviesos bangai į anizotropinės terpės paviršių terpėje atsiranda dvi lūžusios skirtingos poliarizacijos bangos, sklindančios skirtingomis kryptimis nevienodu greičiu. Dvejopas spindulių lūžis būna tiesinis (pvz., skaidriuose nemagnetiniuose kristaluose be erdvinės šviesos dispersijos atsiranda dvi tiesiai poliarizuotos bangos, kurių elektrinio srauto tankio ir magnetinio lauko vektoriai statmeni tarpusavyje) ir elipsinis (skaidriuose nemagnetiniuose kristaluose su erdvine šviesos dispersija krintančioji banga skyla į dvi elipsiškai poliarizuotas bangas, sklindančias skirtingomis kryptimis nevienodu greičiu). Anizotropinėje terpėje būna kelios išskirtinės kryptys, kuriomis šviesa sklinda be dvejopo spindulių lūžio. Šios kryptys vadinamos optinėmis ašimis. Dvejopas spindulių lūžis vyksta ne tik natūralios anizotropijos terpėse, bet ir terpėse su dirbtine anizotropija, atsirandančia dėl asimetrinės deformacijos, vidinių įtempių nuo akustinio, elektrinio arba magnetinio lauko poveikio, dėl anizotropinio kaitinimo. Dvejopas spindulių lūžis gali atsirasti skysčio srovėse, jei skysčio arba ištirpintos medžiagos molekulės yra nesferinės ir joms būdingas anizotropinis poliarizuojamumas. Kristaluose, kuriems būdinga šviesos sugertis, dvejopas spindulių lūžis gana sudėtingas, nes bangų sugertis įvairiomis kryptimis nevienoda. Dvejopo spindulių lūžio reiškiniu grindžiama įvairių rūšių šviesos poliarizatorių veikimas, iš šviesą dvejopai laužiančių medžiagų gaminamos poliarizacinės prizmės ir poliaroidai.
Dvejopą spindulių lūžį 1669 atrado Rasmusas Bartholinas (Danija).
1333