dvikalbỹstė, bilingvzmas (bi… + lot. lingua – kalba), dviejų kalbų aktyvus vartojimas kasdieniame bendravime. Dvikalbystę lemia socialinės priežastys net ir tada, kai ji turi individualų pobūdį (emigrantų šeimų dvikalbystė). Kai dvikalbystė apima žmonių bendruomenes ir tautas, ji daro didelę įtaką kalbos raidai, tampa svarbiausia svetimybių plitimo, kalbų mišimo, kartais ir nykimo priežastimi. Dvikalbystė būdinga kalbų paribio zonose: pranc. ir bretonų kalbos Bretanėje, airių ir anglų kalbos Airijoje, liet. ir lenkų kalbos Suvalkų vaivadijoje, lietuvių ir baltarusių kalbos Vilniaus krašte. Dvikalbystė būna ir priverstinė, kai užkariautojai primeta kitoms tautoms savo kalbą (dvikalbystė buvusioje Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje). Dvikalbystę reikia skirti nuo biglotizmo ar poliglotizmo – svetimų kalbų mokėjimo ir gebėjimo jas vartoti kultūros ir tarptautinio bendravimo reikmėms.
2352