dvikalbỹstė, bilingvzmas (bi… + lot. lingua – kalba), dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas ir vartojimas kasdienybėje arba gebėjimas palaikyti bent paprastą pokalbį ne viena kalba. Galėjimas vien suprasti daugiau nei vieną kalbą (iš klausos arba skaitant) vadinamas receptyviąja dvikalbyste. Kelių kalbų mokėjimas ir vartojimas dar vadinamas daugiakalbyste.
Individo mokamos kalbos paprastai būna skirtingo lygio, ne visomis atliekamos ar gebama atlikti visas kalbines veiklas. Vadinamųjų visiškai subalansuotų dvikalbių yra mažuma, nes dvikalbiai kalbas vartoja skirtingais tikslais, skirtingomis aplinkybėmis ir su skirtingais pašnekovais (pvz., viena kalba gerai skaito, kita – neblogai susišneka, bet beveik nemoka rašyti, nes jiems to visai nereikia, dar kitą kalbą vartoja visiškai laisvai tiek žodžiu, tiek raštu įvairiuose kontekstuose).
Dvikalbystė gali būti ankstyvoji (kalbos įsisavinamos iki 3–6 m.), vėlyvoji (kalbos įsisavinamos ar išmokstamos vėliau), vienalaikė (kalbos įsisavinamos tuo pat metu, pvz., vaikui augant mišrioje šeimoje), nuoseklioji (kalbos įsisavinamos viena po kitos, pvz., pradėjus lankyti darželį ne namų kalba, ar išmokstamos bet kada vėliau). Dar skiriama vadinamoji elitinė ir neelitinė dvikalbystė. Elitinė dvikalbystė būdinga labiau privilegijuotiems visuomenės nariams ir jų vaikams, kai abi ar visos jų vartojamos kalbos pasaulyje yra plačiai vartojamos, yra ekonomiškai stiprių šalių ar netgi globalios kalbos. Tokia dvikalbystė dažniausiai būna pasirinktinė. Neelitinė, arba aplinkybinė, dvikalbystė dažnesnė tarp socialiai labiau pažeidžiamų visuomenės sluoksnių (migrantų, pabėgėlių ir jų vaikų), kai viena jų vartojamų kalbų yra juos priimančios šalies kalba (privalu jos pramokti integruojantis), kita – gimtoji (atsivežtinė) yra mažiau paplitusi ir (arba) vartojama neturtingoje šalyje, yra mažesnio prestižo ir galios.
Dvikalbystę lemia socialiniai, kultūriniai ir kiti aplinkos veiksniai. Ji gali būti tiek individualus, tiek visuomeninis (būdingas ištisoms bendruomenėms) reiškinys (pvz., katalonai Ispanijoje, lenkai Vilniaus krašte).
20 a. dvikalbystė kai kurių mokslininkų buvo laikoma problema (pvz., manyta, gali trikdyti vaiko raidą). 21 a. pradžioje neabejojama, kad dvikalbystė, ypač ankstyvoji, ne tik nekenkia, bet net suteikia įvairių kognityvinių, neurofiziologinių, sociokultūrinių ir socioemocinių pranašumų – dvikalbiams lengviau mokytis naujų kalbų, jie vėliau pajunta smegenų senėjimo požymius, geriau išlaiko dėmesį, pasižymi didesne empatija, tolerancija. Nors dvikalbystė ir kelia įvairių iššūkių (užsieniečių kalbinė integracija, įvairiakalbių vaikų mokymas švietimo įstaigose), bet 21 a. pradžioje vis dažniau vertinama kaip išteklius, praturtinantis tiek pavienių žmonių, tiek ištisų visuomenių gyvenimą.
L: C. Myers-Scoton Multiple Voices. An Introduction to Bilingualism Malden 2009; C. Baker Foundations of Bilingual Education and Bilingualism Clevedon 2011; E. Białystok, F. I. M. Craik, G. Luk Bilingualism: Consequences for Mind and Brain // Trends in Cognitive Sciences t. 16 2012; F. Grosjean Bilingual: Life and Reality Harvard 2012; A. De Houwer, L. Ortega Learning, Using, and Unlearning More than One Language // The Cambridge Book of Bilingualism Cambridge 2019.
3298