vyriško dviračio schema: 1 – bagažinė, 2 – balnelis, 3 – rėmas, 4 – vairas, 5 – vairo kolonėlė, 6 – šakė, 7 – priekinis ratas, 8 – sparnelis, 9 – varančiosios žvaigždutės ir pavaros grandinės dangtelis, 10 – pamina, 11 – pavaros grandinė, 12 – varomoji žvaigždutė
dvratis, lengva vienvėžė transporto priemonė, varoma žmogaus raumenų jėga. Būna vienviečiai, dviviečiai (tandemai), triviečiai (tripletai), keturviečiai (kvadrupletai). Yra dviračių su priekabomis ir motorinių. Labiausiai paplitę vienviečiai dviračiai skirstomi į kelioninius (vyriškus, moteriškus, paauglių ir vaikų; masė 16–18 kg), turistinius, arba palengvintus kelioninius (vyriškus ir moteriškus; masė 12–14 kg), sportinius (lenktynėms plentu ir treku; masė 6–11 kg), specialiuosius (krovininius, cirko, sudedamuosius ir kitus). Vienviečiais dviračiais galima važiuoti vidutiniškai 10–30 km/h greičiu. Dviratis turi (pav.) rėmą, ratus, vairą, rankinį stabdį (dažniausiai), pavarų perjungimo mechanizmą (kai kurie), pavaros grandinę, laisvosios eigos movą arba torpedinį mechanizmą (sukant varomąją rato žvaigždutę viena kryptimi ratas varomas, sukant priešinga – stabdomas).
Dviračio istorija
Dviračių prototipų, kuriais važiuota kojomis spiriantis į žemę, buvo Babilonijoje ir Egipte. Tokių dviračių piešinių rasta Anglijoje (16 a.). Dviračio eskizas rastas ir Leonardo da Vinci rankraščiuose. Medinius dviračius pradėta konstruoti 17 a. pabaigoje. Vakarų Europoje buvo konstruojami mediniai dviračiai be vairo ir paminų. 1817 dviračio priekiniam ratui buvo pritaikyta vairalazdė, 1855 – paminos priekiniam ratui sukti. Dviratis oficialiai užpatentuotas 1819 06 26. Vėliau atsirado dviračių su skirtingo dydžio ratais (jie buvo greitesni). Didžiojoje Britanijoje 1876 sukonstruotas metalinis dviratis, kurio didelis priekinis ratas buvo sukamas švaistiklinėmis paminomis per grandininę pavarą, o 1877 – dviratis su grandinine pavara sukamu užpakaliniu ratu. 1877 dviračiui pritaikyti riedėjimo guoliai, 1888 – pneumatinės padangos, 1894 – laisvosios eigos mova, 1899 – pavaros perjungimo mechanizmas.
dviračių nuomos (dalijimosi paslaugos) punktas Marselyje (Prancūzija, 2015)
1900 Jungtinėse Amerikos Valstijose užpatentuotas dviratis, kurio ratų skersmuo – 66–71 cm. Po to dviračio konstrukcija mažai pakito (kiek kitokie tik sportiniai ir specialieji dviračiai). 19 a. pabaigoje prasidėjo masinė dviračių gamyba. 20 a. pradžioje dviračiams gaminti vis daugiau naudojama plastikų, lengvųjų lydinių, tobulesnės dangos. Atsirado ir įvairių dviračių konstrukcijų (su mažesniais ratais, vaikų, su pavarų perjungimo mechanizmu).
Dviračiai Lietuvoje
rankų darbo dviratis, pagamintas iš medienos ir metalo 19 a. pabaigoje Žagarėje (Šiaulių Aušros muziejaus Dviračių muziejus, 2017)
Šiaulių Aušros muziejaus Dviračių muziejaus ekspozicija (2017)
skulptūra Dviratininkas Ignalinoje, Laisvės aikštėje (atidengta 2016, autorius J. Grunda)
Lietuvoje pirmieji dviračiai pasirodė 19 a. pabaigoje. Jie buvo įvežami iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, vėliau Latvijos ir SSRS; 1939 įvežta apie 35 000 dviračių. 1928–40 dviračius gamino (apie 2000 dviračių per metus) Amerikos lietuvių akcinės bendrovės dirbtuvės Kaune. 1951 dviračius pradėta gaminti Šiaulių dviračių gamykloje Vairas (nuo 1993 akcinė bendrovė Baltik vairas); 2020 pagaminta apie 250 000 dviračių.