dykumõs tėva, dykum vienuõliai, ankstyvieji krikščionys atsiskyrėliai, praktikavę asketizmą Egipto dykumose. Nuo 3 a. pradžios formavo krikščionių vienuolijos pagrindą. Pirmieji krikščionys dėl persekiojimo buvo priversti bėgti į dykumas. 313 Egipte įteisinus krikščionybę vienuoliai ir toliau traukėsi į dykumą vienatvėje praktikuoti asmeninės maldos. Vėliau gyvenimą dykumose pradėta labiau organizuoti, buvo buriamos bendrijos (cenobitai), steigiami pirmieji vienuolynai. Prie jų kūrimo prisidėjo dykumos teologu pramintas šv. Antanas (251–356) ir šv. Pachomijus (apie 290–348), kuris įsteigė 9 vienuolynus vyrams ir 2 moterims. Nemažai atsiskyrėlių, didelę gyvenimo dalį praleidusių Šiaurės Afrikos dykumose, tapo svarbiais Bažnyčios ir visuomenės žmonėmis. Dykumos tėvai praktikavo hesichastinę maldą (būdinga vienuma, išorinė tyla ir vidinės ramybės ieškojimas atsižadant aistrų), meldėsi nuolat, intensyviai ir asmeniškai, laikėsi griežtos askezės, sekė Jėzaus gyvenimu, stengėsi atsispirti vadinamiesiems dykumos demonams (apie dykumos tėvų gyvenimą sukurta mistinių legendų). Marindami kūną radikalieji atsiskyrėliai (stulpininkai) susilaukdavo stebėtojų, daugiausia rašytojų, dėmesio ir pagarbos. Nemažai veikalų apie dykumos tėvus parašyta koptų kalba. Dykumos tėvų raštai (ir raštai apie juos), dvasinė veikla turėjo įtakos Rytų ir Vakarų Bažnyčiai, tyrinėjami ir 21 a. pradžioje.
2271