dykum zònos, geografinės zonos, kuriose vyrauja dykumos kraštovaizdis. Aridinių dykumų zonos yra Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų geografinėje juostoje, Šiaurės ir Pietų pusrutulių subtropinėse ir tropinėse juostose, o poliarinių dykumų zonos – Arktyje ir Antarktyje. Zonų ribos matyti žemynų geografinių juostų žemėlapiuose.
Azijos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Vidutinių platumų juostos dykumų zona
Vidutinių platumų juostos dykumų zona didžiausią plotą apima Azijoje. Ji tęsiasi 700–800 km pločio juosta į rytus nuo Kaspijos jūros iki Ordoso plynaukštės (Kinijoje); šiaurinė riba beveik sutampa su 48° lygiagrete. Tai Karakumai, Kyzylkumai, Mujunkumai, Didieji ir Mažieji Barsukai, Paaralės Karakumai, Betpak Dala, Sary Išikotrau, Takla Makano dykuma, Alašano dykuma, Gobis. Šiaurės Amerikos vidutinių platumų juostoje dykumos plyti plačiuose Didžiojo Baseino šiaurės tarpukalnių duburiuose. Tarp šios zonos dykumų vyrauja smėlingosios; akmeningų plotų yra Kyzylkumuose, Ustiurto plynaukštėje, Alašano dykumoje, Gobyje.
Vidutinių platumų dykumų zonai būdinga karšta vasara (liepos vidutinė temperatūra 22–32 °C, aukščiausia 50 °C) ir šalta žiema (sausio vidurio temperatūra nuo –7 iki –15 °C, žemiausia –42 °C). Garingumas 7–10 kartų didesnis už metinį kritulių kiekį (100–200 mm). Azijoje daugiausia lyja vasarą, Šiaurės Amerikoje žiemą. Suminė Saulės spinduliuotė 500–630 kJ/cm2 per metus.
Šiaurės Amerikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Smėlingosiose dykumose augaliją sudaro krūmų ir medžių bendrijos, kuriose vyrauja juodasis ir baltasis saksaūlas, smėlinė akacija, efedra, liosingosiose dykumose vyrauja kiečiai, įvairūs efemerai, priemolingosiose – kiečiai, skaldingosiose – balandinių šeimos krūmai ir puskrūmiai (druskė, ežiuotis), kiečiai, akmeningosiose – įvairūs kiečiai, kochijos, velėninės varpinės žolės (ašuotė, vagotasis eraičinas). Šiaurės Amerikoje augalijos danga retesnė, daugiausia puskrūmiai (triskiautis kietis, balandūnė) ir įvairūs sukulentai (kaktusai).
Subtropinių juostų dykumų zonos
Subtropinių juostų dykumų zonos neištisinės. Jų yra pajūrio lygumose (pvz., Šiaurės Afrikoje, palei Viduržemio jūrą) ir aukštuose kalnuose: Azijoje – Irano kalnyne (Dešte Keviras, Dešte Lutas), Rytų Pamyre, Tibeto kalnyne; Šiaurės Amerikoje – Didžiojo Baseino pietuose, Meksikos kalnyne; Pietų Amerikoje – Andų rytiniuose priekalniuose ir šlaituose; Australijoje jos sudaro tropinių dykumų zonų tęsinį (žemyno pietuose).
Australijos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Daugelyje vietų dykumų zonų buvimą lemia orografinės sąlygos – drėgnus vėjus sulaikantys kalnai. Šiaurės pusrutulio subtropinėms dykumų zonoms būdinga karšta vasara (liepos temperatūra 25–35 °C) ir vėsi žiema (sausio temperatūra 5–15 °C). Azijos aukštikalnių subtropinių dykumų klimatas šaltas žemyninis: vasarą 10–15 °C, žiemą nuo –15° iki –20 °C. Šiaurės Amerikoje, Mirties slėnio dykumose, vasarą temperatūra būna daugiau kaip 50 °C (absoliutusis maksimumas 56,7 °C, Mohave’ių dykumoje 58 °C). Subtropinėse dykumų zonose kritulių iškrinta mažiau kaip 200 mm per metus, o kai kuriose vietose mažiau kaip 50 mm. Suminė Saulės spinduliuotė 670–750 kJ/cm2 per metus.
Augalija kiek gausesnė Šiaurės Afrikos ir Azijos dykumų. Molingosiose šių zonų dykumose vyrauja kiečių ir efemerų bendrijos, smėlingosiose – psamofitiniai krūmokšniai (žemesnėse vietose – halofitai). Tibeto ir Rytų Pamyro dykumose augalijos beveik nėra, kur ne kur auga žemi pagalvėliniai puskrūmiai (bitkrėslė, efedra), daugiametės žolės apačioje medėjančiu kamienu (kiečiai, kulkšnės), žemaūgės velėninės varpinės žolės; pasitaiko viksvų ir kobrezijų bendrijų.
Pietų Amerikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Australijos subtropinėse dykumų zonose auga reti kserofitiniai krūmokšniai ir pusiau krūmokšniai; Pietų Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje – halofitiniai krūmai ir sukulentai (kaktusai, jukos, karpažolės). Druskinguose dirvožemiuose auga krūmai, pvz., eglūnas.
Tropinių juostų dykumų zonos
Tropinių juostų dykumų zonos yra ryškiausios; didžiausius plotus apima Afrikoje (Sachara ir jos dalys – Arabijos dykuma, Libijos dykuma, Nubijos dykuma; Namibo dykuma), Azijoje (Sirijos dykuma, ar Rub al Chali, Tharo dykuma), Australijoje (Didžioji Viktorijos dykuma, Didžioji Smėlio dykuma, Gibsono dykuma, Simpsono dykuma). Šiaurės Amerikoje šios juostos dykumos ištįsusios išilgai Kalifornijos pusiasalio vakarinės pakrantės, Meksikos kalnyno vakaruose, Pietų Amerikoje – išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės (Atacamos dykuma). Tropinių dykumų zonai būdinga savitas labai įvairus reljefas, susidaręs daugiausia dėl dūlėjimo ir eolinės akumuliacijos (barchanai, įvairios kopos), o plynaukštėse ir priekalniuose – ir dėl denudacijos, erozijos (jardangai, atlikuonys, pedimentai, bedlendai).
Afrikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Klimatas karštas ir nepaprastai sausas, ypač Šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje: liepos mėnesio vidutinė temperatūra 35–38 °C, aukščiausia 50 °C, o smėlis įkaista dar daugiau; sausio vidutinė temperatūra 20–25 °C, kai kur tik 7 °C. Pajūrio dykumose vasarą 19–25, žiemą 12–20 °C. Kritulių 50–100 mm per metus, tik Australijoje, Vakarų Indijoje, Pietų Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje daugiau kaip 100 mm. Kai kuriose tropinėse dykumose nelyja keletą metų iš eilės. Sausiausios – Atacamos ir Namibo dykumos. Čia yra didžiausia Žemėje suminė Saulės spinduliuotė (750–920 kJ/cm2 per metus).
Dideliuose Sacharos, Arabijos pusiasalio dykumų smėlinguose, žvirgždinguose, akmeninguose ir druskožeminiuose plotuose visai nėra augalijos, jos yra tik priekalniuose ir laikinų vandens tėkmių vietose. Tharo, Namibo ir Australijos dykumose vyrauja kserofitinių krūmų ir puskrūmių bendrijos. Mokslininkai teigia, kad dykumų plotai plečiasi.
Arktinių dykumų zona
Arktinių dykumų zona yra Arkties šiaurėje. Ellesmere’o saloje, Grenlandijoje, Špicbergene, Prano Juozapo Žemėje ir Naujojoje Žemėje vyrauja ledinės, kitur – poliarinės akmeningosios dykumos.
Antarktinių dykumų zona
Antarktinių dykumų zona apima Antarktidą ir salas prie jos (ledinės dykumos).
798