Džeitùno kultūrà (Jeituno kultūra), ankstyvojo neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi septinto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje–šešto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Vidurio Azijoje: nuo Kopetdago kalnų dabartinės Turkmėnijos pietuose iki Chorasano kalnų dabartinio Irano šiaurės rytinėje dalyje. Pavadinta pagal Džeituno (Turkmėnija) gyvenvietę. Kultūros gyvenvietės dažniausiai daugiasluoksnės (iki 12 horizontų).
Žmonės gyveno iš molio blokų, kartais plytų, statytuose stačiakampio plano 19–40 m2 ploto su plūkta dažyta asla ir židiniu pastatuose, prie kurių buvo prišlieti ūkiniai pastatai ir įrengti uždari kiemai. Buvo 1 didelis pastatas, kurio sienos ištapytos gyvūnų, medžių, geometrinių figūrų piešiniais; manoma, čia būdavo bendruomenės susirinkimų vieta ar šventykla. Vienoje gyvenvietėje gyveno nuo 50–100 (Mondžukli Depe) iki 600–800 (Čopan Depe) žmonių.
Džeituno gyvenvietės planas
Gyventojai vertėsi žemdirbyste (sėjo miežius, kviečius) ir gyvulininkyste (augino avis, ožkas, vėlyvuoju laikotarpiu – ir galvijus), šiek tiek medžiokle, verpė ir audė. Rasta daug titnago dirbinių – pjautuvų (25–35 % visų dirbinių), geometrinių mikrolitų, gremžtukų, peilių, grandukų, grąžtų, t. p. akmeninių trinamųjų girnų, trintuvų, piestų su grūstuvais, šlifuotų kirvių ir kaplių, kaulinių ir raginių adatų, ylų, papuošalų iš kauro kriauklių, akmeninių bei kaulinių karolių apvijų, amuletų su žmonių ir gyvūnų figūrėlėmis, molinių apyrankių ir zoomorfinių statulėlių (manoma, apeiginių).
Džeituno kultūros keramika lipdyta (molio masė su kapotų šiaudų priemaišomis). Indai plokščiadugniai, kai kurie puošti raudonos spalvos įvairiomis linijomis, skliaustelių ir trikampių juostomis. Gyventojai mirusiuosius laidojo gyvenvietėse, po namo asla ar kiemuose, suriestus ir paguldytus ant šono (kartais aukštielninkus), be įkapių.
2674