dzenbudizmas

dzenbudzmas (jap. zen < skr. dhyāna – susikaupimas, mąstymas + budizmas), mahajanos krypties budizmo atšaka. Susiformavo 5–6 a. Kinijoje, pradininku laikomas budistų vienuolis Bodhidharma. Dzenbudizmas čan pavadinimu plito Korėjoje, Japonijoje, joje įsigalėjo 12–13 a., mokymas pavadintas dzen. Anot dzenbudistų, kiekvienas žmogus tiesą gali atrasti savarankiškai, gilindamasis į save. Svarbiausia laikoma nuolatinė meditacija; medituoti galima kiekvieną daiktą arba veiklą, daugiausia reikšmės teikiama gamtos kontempliavimui. Mokytojo vadovaujami dzenbudistai praktikuoja sėdimąją meditaciją (dza dzen). Tuomet dėmesys sutelkiamas į mokytojo paskirtą frazę ar posakį, vadinamą koanu (dažniausiai tai būna klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti). Šios meditacijos tikslas – pasiekti ypatingą sąmonės būseną satori. Dzenbudistai tiki, kad esant tokiai sąmonės būsenai išnyksta bet kokia priešprieša (subjekto–objekto, būties–nebūties). Pagrindinės dzenbudizmo kryptys yra rinzai ir soto mokyklos. Dzenbudizmas turėjo įtakos japonų tradicinei kultūrai, estetikai, architektūrai, tapybai, įvairioms taikomosios dailės šakoms. Nuo 20 a. vidurio dzenbudizmas paplito Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasaulyje yra apie 10 mln. dzenbudizmo sekėjų (2000). Lietuvoje 1990 įkurta dzenbudizmo krypčiai priklausanti Kvan Um dzeno mokyklos bendruomenė. Koanų paskelbta lietuvių kalba.

2271