džiãzas (angl. jazz), profesionaliosios improvizacinės muzikos rūšis.
Ištakos, bruožai
J. Oliverio (trečias iš dešinės) vadovaujamas ansamblis Creole Jazz Band (1922); antras iš dešinės stovi L. Armstrongas
Atsirado 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje iš afroamerikietiškosios muzikos, vėliau perėmė ir kitų kraštų muzikos tradicijas. Džiazui būdinga reguliarus ritmas (beat) ir nuo jo nukrypstantys melodiniai akcentai (svingas), trumpi ostinatiniai motyvai – replikos (riff), bliuzo elementai melodikoje ir Vakarų Europos muzikos harmonija, ekspresyvus intonavimas, individualus skambesys, specifinė artikuliacija ir kalbos intonacijų bei įvairių instrumentų mėgdžiojimo elementai (scat, growl, wah-wah ir kiti), ritminio prado akcentavimas, responsorinė balsų sąšauka, individuali ir kolektyvinė improvizacija, suderinta su apmąstyta, bet nebūtinai natomis fiksuota kompozicijos forma. Pagal atlikimą, intonavimo būdą skiriami hot (karštasis), cool (šaltasis), t. p. individualūs (C. Hawkins sound, D. Ellington sound ir kiti) stiliai. Istoriškai džiazas skirstomas į tradicinį (apie 1900–40), modernųjį (1940–60) ir avangardinį (nuo 1960).
Tradicinis džiazas
Tradiciniam džiazui priklauso įvairūs orkestriniai stiliai: Naujojo Orleano stilius, Čikagos stilius, diksilendas ir svingas bei jo atmainos, vokalinis instrumentinis klasikinis bliuzas. Vyravo dviejų (Naujojo Orleano, Čikagos stiliai) ir keturių dalių bitas (beat). Tradicinis džiazas dėl jam būdingų atvirų intonacijų dar vadinamas hot džiazu. Manoma, pirmasis džiazo stilius susiklostė Naujajame Orleane. Čia gatvėse, vėliau pasilinksminimo įstaigose, garlaivių deniuose griežė nedideli pučiamųjų ansambliai: 1–2 trimitai arba kornetai, 1–2 klarnetai, 1–2 trombonai, tūba ir mažasis bei didysis būgnai, lėkštės, kartais ir bandža arba gitara (vėliau kontrabosas ir fortepijonas). Nuo 1917 džiazo centrais tapo Niujorkas ir Čikaga. Čikagoje kūrė iš Naujojo Orleano persikėlę K. Ory, L. D. Armstrongas, J. Oliveris (King) ir kiti. Niujorke garsėjo baltųjų orkestrai, tarp jų – N. La Roccos Original Dixieland Jass Band, kuris 1917 įrašė pirmąją džiazo plokštelę.
Duke Ellington
Netrukus džiazas paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose. Džiazo orkestrai didėjo, atsirado bigbendų, tarp jų žymiausi buvo D. Ellingtono, W. Basie, G. Millerio, B. Goodmano, W. Hermano ir kiti.
Džiazui tapus pramogų industrijos dalimi, 4 dešimtmečio pabaigoje atgimė senieji šios muzikos rūšies stiliai.
Modernusis džiazas
Modernusis džiazas (dar vadinamas džiazo revoliucija) pabrėžė ne pramoginę, bet meninę džiazo funkciją. Iš esmės pakito raiškos priemonių vartojimas. Harmonija tapo spalvingesnė, melodika papildyta alteracijomis ir chromatizmais, atsirado nauja frazuotė su ypatinga pauzių raiška, pagrindinis pulsas susmulkėjo, atsirado naujas požiūris į kompozicijų formą ir instrumentų funkcijas. Moderniojo džiazo principus įtvirtino bebop novatoriai C. Parkeris, D. Gillespie, T. Monkas, M. Roachas, C. Christianas, C. Mingusas ir kiti. Moderniajam džiazui priklauso 1940–60 susiklosčiusios kryptys bebop, progresiv, cool ir jų atmainos – afrokubietiškasis džiazas, Vakarų pakrantės džiazas, hardbop (Rytų pakrantės džiazas), bosanova, soul ir kitos). Bliuzo veikiamas klostėsi rhythm and blues stilius.
Avangardinis džiazas
Avangardiniam džiazui būdinga naujas požiūris į bosanovą, tipiškiausius džiazo elementus, tarp jų – ir į improvizaciją (free džiazas), t. p. polistilistika, įvairių pasaulio tautų muzikos tradicijų asimiliacija, naujos džiazo jungtys su akademine (barokinis džiazas), roko muzika, popmuzika (fusion, džiazrokas, noise, funky). Džiazą pradėta jungti ir su baletu, šokiu, opera, teatru, kino filmu. Susiklostė elektroninis, kompiuterinis džiazas. 7 dešimtmetyje kai kurie muzikantai (AACM, Art Ensemble of Chicago) naujai įprasmino afrikietiškąjį džiazą. Šiuolaikinio džiazo ryškiausios individualios kryptys, įvairios eksperimentinės naujosios improvizacinės muzikos tendencijos (creativ) ir būdingiausiais džiazo elementais pagrįsta srovė mainstream.
Džiazas Europoje
Europoje džiazą pradėta groti 20 a. 1 dešimtmetyje. 1920 Hocho konservatorijoje Frankfurte prie Maino kompozitoriaus Mátyáso Seiberio iniciatyva pradėta mokyti džiazo. Žymesni to meto atlikėjai: gitaristai Django Reinhardtas, Stéphane Grappelli, pianistas Martialis Solalis (visi Prancūzija), pianistas Tete Montoliu (Ispanija), gitaristas René Thomasas, saksofonininkas Bobby Jasparas (abu Belgija), smuikininkas Svenas Asmussenas (Švedija), gitaristai Gáboras Szabó, Elekas Bacsikas (abu Vengrija). 4 dešimtmetyje Paryžiuje susibūrė žymiausias to meto džiazo ansamblis Le Quintette du Hot Club de France. 20 a. 5 dešimtmetyje džiazas paplito beveik visoje Europoje. 20 a. antros pusės žymesni džiazo muzikantai: Johnas McLaughlinas, Dave’as Hollandas (abu Jungtinė Karalystė), Jozefas Zawinulas (Austrija), Miroslavas Vitousas (Čekija), Jean-Luc Ponty, Michelis Petrucciani (abu Prancūzija).
tradicinis džiazas; modernusis džiazas; avangardinis džiazas
L: A. Listavičiūtė Lietuvos džiazo muzikantų katalogas 1961–1996 Vilnius 1996; Džiazo istorija Vilnius 2001; L. Feather The Pleasures of Jazz New York 1976; J. L. Collier The Making of Jazz London 1979.
2785