Džidà (Jiddah, Jeddah), Džedà, miestas Saudo Arabijos vakaruose, į vakarus nuo Mekos, prie Raudonosios jūros.
Džidos pietinės dalies panorama
2,87 mln. gyventojų (2020; aglomeracijoje apie 5,3 mln. gyventojų). Prekybos (naftos, konteinerių terminalai), žvejybos ir keleivių uostas. Tarptautinis oro uostas. Automobilių magistralės į Mediną, Rijadą. Naftos perdirbimas, juodoji ir spalvotoji (aliuminio) metalurgija, nedidelių laivų statyba, marmuro apdirbimas, jūros vandens gėlinimas, chemijos, tekstilės, odos, avalynės, cemento, baldų, maisto pramonė. Kulto reikmenų, keramikos dirbinių amatai. Universitetas (įkurtas 1967). Musulmonų mokyklos. Muziejus. Maldininkų, keliaujančių į Meką ir Mediną, tranzito punktas.
Istorija
Miestas įkurtas iki islamo įsigalėjimo (7 a.). 646 kalifas Osmanas pastatydino uostą laivams, plukdantiems per Raudonąją jūrą į Meką keliaujančius maldininkus. Džidos reikšmė padidėjo mongolams 1258 sužlugdžius Abasidų dinastiją ir sugriovus al Basrą (vieną svarbiausių Kalifato ūkinių centrų). Nuo 1425 pavaldi Egiptui, nuo 1517 – Osmanų imperijai. 1517 ir 1541 Džidą užimti nesėkmingai bandė portugalai. 1803–11 vienas vahabitų religinio ir politinio judėjimo centrų. 1811 Džidą užėmė ir Turkijos sultono valdžią atkūrė (iki 1818) Egipto paša Muchamedas Alijus. 1916–24 priklausė Chidžazo karalystei. 1925 Džidą užėmė Arabijos pusiasalio žemes suvienyti siekiantis Nadždo emyras Ibn Saudas. 1927 Džidoje pasirašyta sutartis, kuria Didžioji Britanija pripažino Saudidų valstybės nepriklausomybę. Po II pasaulinio karo į Meką ir Mediną keliaujančių maldininkų didelis skaičius, naftos gavyba ir eksportas, pramonės plėtra skatino sparčią Džidos raidą ir modernėjimą. Iki 1984 mieste buvo užsienio šalių diplomatinių atstovybių būstinės (vėliau perkeltos į Rijadą).
1489