džihãdas (arab. jihād – stengimasis, pastangos), Korane vartojamas terminas, reiškiantis visokeriopas pastangas įtvirtinti islamo religiją tiek individo, tiek visuomenės (socialiniu, teisiniu ir politiniu) lygmeniu. Musulmonų jurisprudencijoje (fikhas) išskirti du džihado tipai – didysis (al-džihad al-akbar; susideda iš vadinamųjų sielos, liežuvio, rankos formų) ir mažasis (al-džihad al-asghar; atitinka vadinamąją kardo formą).
Didysis džihadas
Didysis džihadas pirmiausia apima nuolatines vidines asmens pastangas būti dievobaimingu musulmonu – atlikti islamiškas prievoles ir gyventi pagal islamo principus bei kovoti su savo silpnybėmis ir pagundomis. Sielos formos džihadas vadinamas asmenine prievole (fard ain) ir yra privalomas kiekvienam musulmonui visą jo gyvenimą. Liežuvio ir rankos formos džihadas reiškiasi socialiniu lygmeniu ir apima misionierišką veiklą (dava) bendruomenėje ir už jos ribų.
Mažasis džihadas
Mažasis džihadas – kova (dažniausiai suprantama kaip ginkluota) už pasaulinį islamo religijos įsiviešpatavimą. Toks džihadas laikomas grupine prievole (fard kifaja) – susidarius tam tikrai situacijai pakanka, kad šią prievolę atliktų dalis bendruomenės; mažasis džihadas nėra privalomas kiekvienam musulmonui asmeniškai. Remdamiesi chadisais daugelis musulmonų teisininkų sutinka, kad mažasis džihadas legalus ir teisėtas tik išnaudojus didžiojo džihado vadinamąsias liežuvio ir rankos formas, t. y. pakvietus nemusulmonus atsiversti į islamą, bet šiems atsisakius tai padaryti. Korano komentaruose (tafsyr) ir musulmonų jurisprudencijoje Korane nesutapatinti džihadas ir ginkluota kova (kital) laikomi sinonimais.
Musulmonų jurisprudencijoje nesutariama, ar mažasis džihadas yra išimtinai ginamojo ar ir puolamojo pobūdžio. Dažniausiai jis siejamas su gynybine kova atviros agresijos atveju, kai reikia apginti musulmonų gyvenamą ar valdomą teritoriją, vadinamą dar al-islam. Istoriškai susiklostė, kad musulmonai džihadu pradėjo vadinti ir puolamuosius karinius veiksmus. Teoriškai džihadas gali būti vykdomas tik nemusulmonų atžvilgiu, bet tarpusavyje besivaidijančios musulmonų grupuotės skelbdavo džihadą ir savo bendratikiams. Nesutariama ir dėl to, kas turi įgaliojimus paskelbti mažąjį džihadą. Dauguma sunizmo išpažinėjų laikosi nuomonės, kad mažojo džihado skelbimas – politinio bendruomenės vadovo (khalyfos) prerogatyva. Šiizmo išpažinėjai teigia, kad džihadą skelbti ir jam vadovauti gali tik imamas, net jei jis nėra politinis valstybės vadovas. Istoriškai džihadą skelbė valstybių vadovai, maištininkai ir kiti nevalstybiniai veikėjai, dvasiniai lyderiai ir pasaulietiniai veikėjai. 20–21 a. dažniausiai Egipte, Palestinoje, Irake ginklu prieš savo valstybės valdžią kovojančios nelegalios musulmonų grupės savo pavadinimuose vartoja žodį džihadas. 21 a. pradžioje džihadas tapo neatsiejama radikalių musulmonų grupuočių – džihadžių – retorikos dalimi.
844
-šventasis karas