dzogčènas (< tibetiečių k.), Tibeto budizme ir bon – mokymas ir praktika, padedanti suvokti pirmapradę sąmonės būseną. Teigiama, kad visų žmonių proto prigimtis yra viena, o išoriniai skirtumai – laikini, todėl dzogčenas nesiejamas su jokia religine sistema, sekėjams netaikomi religiniai, visuomeninės padėties, lyties ar kiti apribojimai. Budistinės dzogčeno tradicijos pradininku laikomas Garab Dordže, gyvenęs dabartiniame Pakistane. Jo sekėjai Padmasambhava ir Vimalamitra atvyko į Tibetą, pirmieji išvertė senuosius dzogčeno tekstus iš sanskrito į tibetiečių kalbą.
Dzogčeno mokytojai pabrėžia, kad norint išsilaisvinti, reikia savyje atpažinti tobulą, tyrą, pirmapradę sąmonės būseną, tam nereikia laipsniško tobulėjimo kelio, propaguojamo kitų budistinių doktrinų. Siekiama palaikyti budrumą, sutelktą į pirmapradiškai tyrą visų reiškinių būvį. Protas yra visa ko pagrindas, iš jo kyla viskas – sansara ir nirvana, paprastos jaučiančios būtybės ir nušvitusieji. Proto esmė, tikroji prigimtis, yra pirmapradiškai tyra, tačiau tyrą protą temdo nesuvokimo teršalai, todėl nežinoma tikroji būsena. Dėl savęs pažinimo stokos gimsta iliuzinės mintys ir aistrų sukelti poelgiai. Taip kaupiamos neigiamos karminės priežastys ir, kadangi neigiamos jų pasekmės neišvengiamos, skausmingai kenčiama atgimus. To priežastis yra savo būsenos nepažinimas, todėl tampama priklausomu nuo išsiblaškymo ir iliuzijų. Asmuo, veikiamas minčių, prisiriša prie iliuzinių poelgių. Už nuosavo proto ribų nėra jokios akinančios šviesos, galinčios atsklisti ir pažadinti. Jei suvokiama, kad sava vidinė būsena yra pirmapradiškai tyra, ir tik laikinai temdoma teršalų, ir jei gebama šį suvokimą išlaikyti, tuomet teršalai išnyksta. Tai yra laikoma dzogčeno esme. Tuomet pasireiškia neatsiejama pirmapradės būsenos savybė – didysis pirminis tyrumas ir, ją suvokus, ji įvaldoma kaip gyvas patyrimas. Autentiškos pirminės būklės tikrojo pažinimo patyrimas, arba tikrasis būsenos suvokimas, yra nirvana.
2213