dzuihicu

dzuihcu (zuihitsu; jap. sekant teptuku), japonų prozos žanras, kūrinys, kuriame be griežtos struktūros ir išankstinio plano aprašomi įvykiai ir žmonės, samprotaujama apie gyvenamąjį laikotarpį. Žymu aristokratų gyvenimo aprašymai, poezijos intarpai, metų laikų kaitos motyvai. Labiausiai buvo paplitęs Tokugavų laikotarpiu (1603–1868). Vienas pirmųjų dzuihicu – Sei Šionagon Priegalvio knyga (apie 1000, lietuvių kalba 2007), jame aprašoma rūmų kultūra, japonų papročiai, gamta, pateikiama aforizmų, anekdotų, eilėraščių, svarstoma apie poeziją ir kita. Kiti žymesni dzuihicu: Č. Kamo Trijų žingsnių trobelė (1212), K. Jošidos Esė tinginiaujant (apie 1330), H. Arai (1657–1725) Žagarų deginimo užrašai (apie 1717), S. Macudairos (1758–1829) Žiedų ir mėnulio užrašai (apie 1800). Kiti svarbesni dzuihicu autoriai: S. Amano (1663–1733), J. Jokoi (1702–83), N. Motoori (1730–1801).