dzkai, lietuvių etnografinė grupė. Etninės kultūros požiūriu sąlyginė dzūkų gyvenama teritorija (Dzūkija) yra tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkams dar priskiriama Lazdijų rajono savivaldybės teritorija ir Seinų krašto rytinė dalis, taip pat lietuvių kaimai į pietus nuo Varėnos rajono savivaldybės (dabar Baltarusijoje). Šiaurėje aiškios ribos nėra, nes abiejų Neries krantų gyventojų istorinės ir geografinės sąlygos buvo panašios. Istorinės sąlygos pakito po Pirmojo pasaulinio karo. Lenkijos valdomoje rytinėje dalyje išliko gatviniai kaimai su senąja ūkininkavimo ir buities sankloda: trilauke žemdirbystės sistema, bendru kaimo gyvulių ganymu, vakarojimais. Vakarinėje dalyje, priklausančioje Lietuvos Respublikoje, kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius. Varėnos rajono savivaldybės teritorijos pietuose, kur didžiąją dalį užima miškai, dzūkai per pastaruosius pusantro šimto metų, be žemdirbystės ir gyvulininkystės, vertėsi grybų ir uogų rinkimu, vyrai dirbo miške, plukdydavo sielius.
dzūkai tautiniais drabužiais (19 amžius)
Dėl gausių šeimų ir žemės trūkumo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje daug dzūkų emigravo į Šiaurės Ameriką.
Iki 20 amžiaus vidurio moterys rugius pjaudavo pjautuvais; be įprastinių žemės ūkio darbų, šeštadieniais dzūkai rengdavo plunksnų plėšymo talkas. Vyrai patys darydavosi padargus ir statydinosi trobesius.
dzūkų sodyba (Lietuvos etnografijos muziejus, Rumšiškės)
Senųjų pastatų stogai buvo keturšlaičiai, 20 amžiuje paplito dvišlaičiai. Sodybą sudarė pirkia, prieš ją stovintis svirnas, už pirkios – tvartas (šie trobesiai galu atsukti į gatvę), ją užbaigdavo į eilę sustatyti kluonai. Toliau, paprastai prie upės ar ežero, stovėjo bendra kelių sodybų pirtis. Pirkios – dvigalės su priemene viduryje, nuo šios dar atitverta kamara. Senųjų trobesių stogai – šiaudiniai. 20 amžiuje juos imta dengti ir skiedromis, trečiame ketvirtyje – ir šiferio plokštėmis. Nedideli svirnai buvo vienos patalpos, su durimis iš galo, turėjo priesvirnį. Kai kurie svirnai dėl saugumo statyti su dvigubu stogu – iš rąstelių ir šiaudų. Dviejų ar trijų patalpų tvartai turėjo tiek pat durų. Senieji kluonai buvo su įvažiavimu iš galo, jų viduryje buvo moliu plūktas grendymas, šonuose – šalinės. 20 amžiuje statyti kluonai paprastai turėjo dvejas duris, du grendymus, už jų dažnai buvo įrengiama išsikišusi peludė.
20 amžiaus antroje pusėje dzūkės dar audė servetine technika keturnytes ar aštuonnytes lovatieses, rankšluosčius, be ankstesnių geometrinių raštų, plito rinktiniai augaliniai ir gyvūniniai. Paprastai valgydavo tris kartus per dieną: pusryčiams – rūgšti kopūstų ar burokėlių sriuba, dideli – per visą keptuvę – sklindžiai ir pieniška kruopų sriuba; pietums – nuo pusryčių likę krosnyje šiltai laikyti valgiai, vakarienei – bulvienė su pienu ar virtos bulvės su rūgusiu, rečiau saldžiu, pienu. Pavasarį mėgta rūgštynių sriuba. Skilandis laikytas sunkiesiems vasaros darbams. Iki Pirmojo pasaulinio karo pasitaikydavo draugių. Rudenį ir žiemą būdavo užsakomos bendros kaimo šv. Mišios už mirusius artimuosius, elgetos apdalijami maisto produktais, po pamaldų giminės ir kaimynai rinkdavosi pietų į atminimą rengusius namus. Iki 20 amžiaus vidurio buvo paplitusios raudos.
dzūkų pirkios vidus (Lietuvos etnografijos muziejus, Rumšiškės)
2691
lietuvių tautos kilmė ir raida