Dzūkų aukštuma

Dzūkų aukštuma

Dzkų aukštumà, Baltijos aukštumų vidurinė dalis tarp Nemuno ir Neries slėnių; yra Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse. Ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius. Aukščiausias taškas 257,32 m (Gedanonių kalnas).

Dzūkų aukštumą formavo vėlyvojo pleistoceno Žiogelių ir Aukštaičių stadijų ledynų liežuviai, kurie sustūmė pakilumas (moreninius masyvus) ir išgulėjo dubumas (glaciodepresijas). Senesnysis (Žiogelių stadijos) Dzūkų aukštumos ruožas (kalvagūbrio formos) tęsiasi per Senuosius Trakus, Lieponis, Žilinus, Babriškes, Nedzingę iki Merkinės. Jaunesnįjį (Aukštaičių stadijos) Dzūkų aukštumos ruožą sudaro Rykantų, Laičių, Aukštadvario, Pivašiūnų, Butrimonių, Daugų ir Alovės moreniniai masyvai bei Trakų, Bražuolės, Semeliškių, Aukštadvario, Daugų ir Nemunaičio ežeringos glaciodepresijos.

Velnio duobė

Dzūkų aukštumos reljefas raižytas. Moreniniuose masyvuose vyrauja stačiašlaitės (7–11°), 15–30 m aukščio kalvos, glaciodepresijose – plokščios ir banguotos lygumos. Gausu termokarstinės kilmės daubų; giliausia Velnio duobė (apie 40 m gylio).

Dzūkų aukštumos rytinėje ir pietrytinėje dalyje paplitęs smėlis ir priesmėlis, centrinėje ir vakarinėje – žvirgždas, gargždas, smėlis, moreninis priemolis, dubumose – priemolis. Vyrauja tipingi pasotintieji ir tipingi nepasotintieji balkšvažemiai.

Varėnė

Iš Dzūkų aukštumos išteka Strėva, Verknė, Lukna, Spengla, Varėnė, Nedzingė.

Glaciodepresijose gausu ežerų: Galvė, Skaistis, Lukna, Akmena, Alsakys, Didžiulis, Verniejus, Margis, Ilgis, Vilkokšnis.

Didžiausi Užutrakio ir Aukštadvario miškai. Dubumose yra pelkių (Onuškio, Bražuolės pelkė).

Dzūkų aukštumos saugomos teritorijos: Trakų istorinis nacionalinis parkas, Aukštadvario regioninis parkas.

Dzūkų aukštuma netoli Aukštadvario

2341