echoskopija

echoskòpija (echo… + gr. skopeō – žiūriu, stebiu), tyrimo metodas – ultragarso bangų atspindžio nuo įvairių organų registravimas. Echoskopija atliekama echoskopu. Jo apgrąžinis elektroakustinis keitiklis siunčia į tiriamąjį organizmą trumpus ultragarso impulsus. Susidūrusios su skirtingo tankio audiniu arba skysčiu ultragarso bangos atsispindi ir grįžta į keitiklį, paverčiamos elektros signalais, kurie stiprinami, transformuojami ir vaizduojami ekrane. Iš atsispindėjusių ultragarso bangų sužinoma apie audinių tankį, struktūrą, erdvinę padėtį; jos parodo kai kuriuos svetimkūnius, akmenis, cistas, navikus, skysčio sankaupas. Echoskopija naudojama širdies ir kraujagyslių, vidaus organų, akių ir kitoms ligoms diagnozuoti, vaisiaus būklei nėštumo metu tirti. Kontroliuojant echoskopu atliekamos kai kurios chirurginės procedūros (punktuojami pūliniai, cistos, imami audinių gabalėliai mikroskopiniam tyrimui). Echoskopija turi privalumų, palyginti su kitais tyrimo metodais: tai neinvazinis metodas (ligoniui nereikia įdurti, įšvirkšti), nekenksmingas (nereikia ligonio specialiai parengti), echoskopu gaunami duomenys, kurių negalima nustatyti kitais tyrimo metodais. Pirmą kartą 1942 ultragarsą diagnostikai panaudojo K. T. Dussikas (Austrija), 1949 jo tyrimus toliau plėtojo G. D. Ludwigas (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. J. Wildas (Didžioji Britanija).