Edipas

Edpas (Oedipus), Oidpas, senovės graikų mitų veikėjas. Tėbų karaliaus Lajo ir Jokastės sūnus. Lajui buvo išpranašauta, kad jis žus nuo sūnaus rankos, todėl naujagimiui buvo perdurtos kojų sausgyslės ir liepta jį išmesti kalnuose. Pamestinuko pasigailėjęs piemuo nunešė jį bevaikiui Korinto karaliui Polibui, kuris kūdikį pavadino Edipu (gr. su ištinusiomis kojomis) ir su žmona Merope augino jį kaip savo sūnų. Delfuose iš orakulo išgirdęs, jog užmuš savo tėvą ir ves motiną, Edipas į tariamų tėvų namus negrįžo. Pakeliui iš Delfų sutiko Lają. Jiedu susiginčijo, kuris kurį turi praleisti, ir Edipas, smogęs lazda, nužudė neatpažintą savo tėvą. Atspėjęs visiems į Tėbus vykstantiems keliautojams baidyklės Sfinkso užmenamą mįslę (jos neįminusius Sfinksas sudraskydavo) tapo Tėbų karaliumi ir vedė Jokastę. Apie 20 metų laimingai gyveno su Jokaste, kuri jam pagimdė 4 vaikus. Tėbuose kilus maro epidemijai, Delfų orakulas išpranašavo, kad ji baigsis iš miesto išvijus Lajo žudiką. Edipas ėmėsi žudiko ieškoti ir sužinojo, kad jis pats nužudė tėvą ir vedė motiną. Pasibaisėjusi Jokastė pasikorė, Edipas išsidūrė akis ir buvo išvytas iš Tėbų (klaidžiojo lydimas dukters Antigonės). Vėliau jį prarijo prasivėrusi žemė.

Mitas apie Edipą tapo kai kurių Sofoklio, Euripido, Senekos, Stacijaus tragedijų, T. Corneille’io, Voltaire’o, H. von Hofmannsthalio, J. Cocteau, A. Gide’o kūrinių siužetu; I. Stravinskis sukūrė operą oratoriją Edipas Karalius.

1825