Mieželáitis Eduardas 1919 10 03Kareiviškis (Stačiūnų vlsč., Šiaulių apskr.) 1997 06 06Vilnius, lietuvių poetas.
Eduardas Mieželaitis
1939–41 Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo teisę. 1935 įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1940–41 laikraščio Komjaunimo tiesa redaktorius. Per SSRS ir Vokietijos karą gyveno SSRS. 1941–44 SSRS kariuomenės 16 lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 1943–46 Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto sekretorius. 1946 žurnalo Jaunimo gretos redaktorius, vėliau dirbo žurnalo Žvaigždutė redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. 1954–59 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959–70 pirmininkas. 1960–89 Lietuvos komunistų partijos centro komiteto narys. 1955–63 ir 1975–90 LSSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas (1975–90 LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas). 1962–70 SSRS AT deputatas. 1989–90 SSRS liaudies deputatas.
Grožinė kūryba
Kūryboje siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose Lyrika (1943), Tėviškės vėjas (1946) karo patirtis išsakoma 4 dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Šio dešimtmečio kultūra (temos, poetika, meno filosofija, kalba) visam laikui tapo svarbiausiu E. Mieželaičio kūrybos bruožu, poezijos modernizavimo pagrindu ir pavyzdžiu – iš jo perėmė dainingas intonacijas, liaudies dainų stilizaciją, romantines nuostatas, polinkį į pasaką, mitą, naivumo ir artistiškumo dermę. 1946 visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime A. Mieželaičio poezija sukritikuota kaip neidėjiška; po to E. Mieželaitis kelerius metus beveik nekūrė, vertėjavo. Eilėraščių rinkiniuose Pakilusi žemė (1951), Dainų išausiu margą raštą (1952), Broliška poema (1954, LSSR valstybinė premija 1957, 21960, inscenizacija pastatyta 1958) vaizduojama pokario statybos, deklaruojama tautų draugystė. Eilėraščių rinktinė Mano lakštingala (1956) įtvirtino lyrizmą ir turėjo įtakos jaunajai poetų kartai. Eilėraščių rinkiniuose Svetimi akmenys (1957), Žvaigždžių papėdė (1959; į jį įėjo ciklas Žmogus, atskira knyga išleista 1962, Lenino premija) išryškėjo pagrindinė E. Mieželaičio kūrybos nuostata – renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvybingumas ir kūrybiškumas. Abstrahuotas ir hiperbolizuotas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia sovietinės valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio laikotarpio poezija intelektuali, filosofinė (abstraktus žodynas, žodžio virtimas sąvoka), bet pernelyg optimistinė pasaulėjauta, manifestinis stilius gožia gilesnę mintį. Eilėraščių rinkiniuose Lyriniai etiudai (1964), Naktiniai drugiai (1966), Montažai (1969), Horizontai (1970), Antakalnio barokas (1971), Iliuzijos bokštas (1973) plėtojamos tos pačios temos, kartu bandant kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade, sonetu. 6–7 dešimtmečio lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Poezijai būdingos deklaratyvios antinomijos, naivokos emocijos, tribūniškas stilius atitinka 6–7 dešimtmečio sovietinės poezijos bendrąsias tendencijas. Poetiniam mąstymui įtakos turėjo muzika ir dailė. E. Mieželaitis atnaujino 20 a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmo, dadaizmo, imažinizmo) vizualų figūrinį ir į kalbinius žaidimus orientuotą eilėraštį (eiliavimų įvairovė, garsinės ir vaizdinės asociacijos, rimavimo žaismė).
Knygose vaikams (Aš jau ne pipiras 1945, Kuo būti? 1947, Zuikis puikis 1949 162015, Čyru vyru 1949 21980, Ką sakė obelėlė 1951 21962, Lineliai 1960, Miško pasaka 1981) atsispindi skaidrus, paprastas santykis su gamta.
Publicistika
Poetinės publicistikos knygose Saulė gintare (1961), Duona ir žodis (1965 21986), Čia Lietuva (1968 31986) pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema.
Vėlyvoji kūryba
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu E. Mieželaitis taisė, pildė ankstesnius rinkinius, rengė naujus leidimus, naujai juos komponavo. Eilėraščių rinkiniuose Postskriptumai (1986), Gnomos (1987), Laida (1992), Consonetai Helenai (1994), Mažoji lyra (1999), mažųjų poemų rinkinyje Saulės vėjas (1995), poemoje Mitai (1996) labiau išgrynintas žanras. Dar išleista rašytojo poezijos rinktinės Mano lyra (1979, LSSR valstybinė premija 1980), Barokinė lyra (2009), lyrinės esė knyga Mūza ir upėtakis (1984), autobiografinė esė Nereikalingas žmogus. Akcentai (2003).
Išvertė M. Lermontovo, V. Majakovskio, S. Maršako, A. Mickevičiaus, A. Puškino ir kitų poetų kūrinių. E. Mieželaičio poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų.
Apie E. Mieželaitį sukurtas dokumentinis filmas Mano rankos (1977, režisierius L. Lazėnas).
Kūriniai pagal E. Mieželaičio tekstus
Eilėraščių ciklo Žmogus motyvais sukurtas V. Salmanovo baletas (pastatytas 1966), E. Balsio ir J. Juzeliūno muzikiniai kūriniai, poezijos ir eseistikos knygos Duona ir žodis motyvais – poezijos spektaklis Gintaro paukštė (1966), kelių lyrikos knygų motyvais – spektaklis Giliausiam šuliny įžvelki dangų (1980).
Apdovanojimai
LSSR valstybinė premija (1957), Lenino premija (1962), Poezijos pavasario laureatas (1967).
R: [Kūrinių serija] 11 t. Vilnius 1974–84; Raštai 8 t. Vilnius 1982–85; Eduardas Mieželaitis: eilėraščiai / sud. E. Baliutytė Kaunas 2016; Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai / sud. V. Braziūnas. L: J. Lankutis Eduardo Mieželaičio poezija Vilnius 1971; V. Areška Eduardas Mieželaitis Kaunas 1984; R. Pakalniškis Lietuvių poema Vilnius 1990; E. Baliutytė-Riliškienė Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu Vilnius 2019.
3031