edukològija Lietuvojè
Edukologijos raida 16 amžiuje–20 amžiaus pradžioje
Lietuvoje edukologijos ištakos siejamos su tautos ugdymo praktika. Per daugelį amžių įgyta jaunosios kartos ugdymo patirtis išreikšta tautosakoje – pasakose, dainose (nusakomos tėvų ir vaikų pareigos, abipusė jų meilė, kova su įvairiais sunkumais, aukštinamas darbštumas), patarlėse, priežodžiuose, mįslėse (protinio lavinimo šaltinis).
Teorinė pedagoginė mintis pradėjo klostytis 16 amžiuje. Humanizmo ir reformacijos veikėjai (A. Kulvietis, M. Mažvydas, S. Rapolionis, M. Daukša, J. Zablockis) rūpinosi švietimo plėtra, mokymu gimtąja kalba, mokymo metodais. A. Kulvietis, 1539 Vilniuje įsteigęs aukštesniąją evangelikų liuteronų mokyklą (pirmąją vidurinę mokyklą), skelbė reformacijos ir humanizmo idėjas. M. Mažvydo Katekizme (1547) išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr rašity. 17 a. skleistos J. A. Komenskio pedagoginės idėjos. Vilniaus universiteto profesorius A. A. Olizarovskis, dėstydamas teisės mokslus, nagrinėjo ir vaikų auklėjimo klausimus. Jo veikale Apie politinę žmonių sąjungą (De politica hominum societate 1651) cituojama senovės graikų (Platono, Aristotelio), romėnų (Senekos) ir humanistų mintys apie fizinį ir dorinį ugdymą, apie gimnastikos, muzikos ir kitų mokymo dalykų svarbą vaikų raidai. Ž. Liauksminas retorikos ir muzikos vadovėliuose kėlė meninio ugdymo problemas, propagavo lengvesnio mokymo metodus.
1773 uždarius jėzuitų ordiną visoms mokykloms vadovavo Edukacinė komisija. Plito J.‑J. Rousseau, J. H. Pestalozzi, prancūzų švietėjų idėjos. Edukacinės komisijos veikėjai (J. L. Chreptavičius, I. J. Masalskis, G. Piramowiczius, J. Potockis) nagrinėjo ugdymo, švietimo ir mokyklų organizavimo, vadovėlių, mokymo metodų ir kitus pedagogikos klausimus. G. Piramowiczius veikale Mokytojų pareigos (Powinności nauczyciela 1787), vadovaudamasis Šviečiamojo amžiaus idėjomis, nusakė fizinio ir dorinio ugdymo, protinio lavinimo tikslus, kėlė mokymo turinio klausimus.
Ypač svarbios 19 a. lietuvių švietėjų (S. Daukanto, M. Valančiaus, K. R. Nezabitauskio-Zabičio, L. Ivinskio, P. Višinskio ir kitų) idėjos. S. Daukantas lietuvių tautos istorijos pavyzdžiais ragino ugdyti dorines jaunosios kartos savybes, M. Valančius – valstiečius šviestis, mokytis naujesnių ūkininkavimo būdų, rūpinosi parapinių mokyklų steigimu, rengė populiarias knygeles, siekė palaikyti blaivybę. Nelegalioje periodinėje spaudoje (Varpe, Aušroje, Ūkininke) buvo raginama šviesti tautą, propaguojami gamtos mokslai, kritikuojamas carinėje mokykloje įsigalėjęs dogmatinis mokymas, smerkiamas lietuviškosios spaudos draudimas, propaguojama savišvieta (V. Kudirka, J. Adomaitis-Šernas, J. Šliūpas ir kiti). Į lietuvių kalbą buvo išversta J. H. Pestalozzi Lynhardas ir Gertrūda, K. Ušinskio, L. Tolstojaus ir kitų žymių veikėjų kūrinių. Svarbių pedagoginių minčių mokykliniuose vadovėliuose ir spaudoje kėlė P. Višinskis.
1904 panaikinus spaudos draudimą pedagogikos raidą skatino išplitusi lietuvių spauda, suaktyvėjo mokytojų veikla. 1905 Kaune įsteigta Lietuvių mokytojų sąjunga (veikė iki 1914). 1906–07 ši sąjunga leido laikraštį Lietuvis (redagavo J. Basanavičius), 1909–12 – Lietuvos ūkininke, 1912–14 – Lietuvos žiniose mokytojams skirtą priedą Mokykla (redagavo M. Šalčius). Spaudoje buvo keliamos vaikų psichologijos, aktualios mokymo ir auklėjimo problemos. Buvo rašoma apie lietuvių kalbos mokymą ir lietuvių mokyklą, mokymo metodus, vadovėlius, platinamos pažangios kitų šalių švietimo idėjos, keliami tuo metu plintančio laisvojo auklėjimo, darbo mokyklos principai (K. Skabeika, A. Jakučionis, J. Jablonskis, J. P. Palukaitis ir kiti). Švietimo ir auklėjimo svarbą žmogaus ugdymui savo raštuose ypač pabrėžė Vydūnas (jis siūlė mokymą jungti su visuomenei naudingu praktiniu darbu). G. Petkevičaitė-Bitė kėlė darbo auklėjamąją reikšmę, dorovę laikė esmine sąlyga aukščiausiam žmogaus gyvenimo tikslui pasiekti. M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana pabrėžė mokymo individualizavimo klausimą.
Stasio Kairiūkščio Trumpas paidagogikos vadovėlis (1918; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Edukologijos raida nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje pedagogai ir visuomenės veikėjai rūpinosi ugdymo, auklėjimo ir didaktikos problemomis, mokymo turinio ir metodų, mokymo organizavimo ir kitais klausimais. Pedagogikos plėtrą skatino Lietuvos universitete (įkurtas 1922, 1930–46 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos ir filosofijos fakultete įsteigta Pedagogikos katedra (vadovavo S. Šalkauskis), 1930 ji sujungta su Humanitarinių mokslų, Teologijos-filosofijos fakulteto Psichologijos katedromis (vadovavo J. Vabalas-Gudaitis). 1935 Klaipėdoje įkurta pirmoji aukštoji pedagoginė mokykla (Klaipėdos pedagoginis institutas, nuo 1944 Vilniaus pedagoginis institutas, nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 07 01 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija; leido Pedagoginį metraštį, 2 tomai 1937–39). 1918–40 Kaune Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga leido žurnalą Lietuvos mokykla, 1919–40 Kaune Lietuvos Respublikos švietimo ministerija – žurnalą Švietimo darbas. 1920 Šiauliuose ir 1921–41 Kaune ėjo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos žurnalas Mokykla ir gyvenimas (redagavo S. Brašiškis, A. Busilas, V. Kvieska, J. Geniušas, J. Žiugžda, J. Laužikas, J. Ambraška), 1933–36 Kaune – pedagogų draugijos Naujoji mokykla žurnalas Mokykla ir visuomenė (redagavo K. Klimavičius, J. Geniušas), 1933–40 Kaune – žurnalas Tautos mokykla (1933–37 leido V. Augustauskas, M. Kriščiūnas ir L. Vaitekūnas, 1938–40 – Lietuvių mokytojų sąjunga). Ugdymo teorijos klausimais rašė pedagogai J. Ambraška, A. Busilas, J. Geniušas, A. Jakučionis, S. Matjošaitis, P. Mašiotas, A. Purėnas, V. Ruzgas, M. Vasiliauskas ir kiti, filosofai ir pedagogai S. Šalkauskis ir A. Maceina, psichologai ir pedagogai J. Vabalas-Gudaitis, J. Laužikas, A. Gučas ir kiti. Pedagogai domėjosi kitų šalių pedagogika, itin Vakarų Europoje keliamomis pedagoginėmis idėjomis. Buvo propaguojamas ir kraštotyrinis principas, pagal kurį mokymą reikėjo grįsti artimiausios aplinkos ir krašto pažinimu, domėtasi italų pedagogės M. Montessori pedagogika (Montessori pedagogika), vokiečių pedagogo P. Petersono sukurtu vadinamuoju Jenos planu, pagal kurį vietoj klasių buvo sudaromos mokinių grupės, ieškota būdų skatinti mokinių savarankišką darbą (referatai, disputai ir kita). M. Vasiliauskas ir A. Jakučionis savo knygose išdėstė kompleksinio mokymo esmę, parodė, kaip planuoti mokomąją medžiagą, sieti rašymą ir skaitymą su vaikui artima aplinka bei organizuoti pamokas. J. Geniušas, rengdamas mokymą, rėmėsi vokiečių pedagogo W. A. Lay sukurta vadinamąja veiksmo pedagogika. Jis teigė, kad lavinant mokinių protą reikia žadinti ir jų emocijas, iškėlė tarpdalykinius ryšius, pritarė įvairaus mokymo metodų taikymui mokymo procese, žodinių metodų derinimui su savarankišku mokinių darbu, nepritarė nuolatinei individualiai apklausai pamokos pradžioje. Buvo domimasi mokinio gabumais ir su jų ugdymu susijusiomis psichikos problemomis. J. Vabalas-Gudaitis 1922 prie Humanitarinių mokslų fakulteto įsteigė Eksperimentinės psichologijos laboratoriją, parengė lietuvišką Binet-Simono skalę (A. Binet). Reikšminga jo sukurta pedagogikos ir etikos teorija, pagrįsta sąveikos principu, iškelta grįžtamojo ryšio tarp mokytojo ir mokinio reikšmė mokymui ir auklėjimui. S. Šalkauskio veikaluose nagrinėtos bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, didaktikos ir švietimo organizavimo sistemos problemos, pateikta pilnutinio ugdymo sistema, kuri grindžiama universalumo, harmonijos ir subordinacijos principais. A. Maceina ugdymą suprato kaip žmogaus kūrimą žmoguje, ugdomąją sąveiką laikė pedagogikos teorijos ir pedagoginės praktikos pagrindu. A. Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją (tautinis ugdymas), parašė knygą Tautinis auklėjimas (1934 21991), kurioje atskleidė tautinio auklėjimo esmę ir tikslą, išanalizavo tautinio auklėjimo veiksnius ir metodiką.
Edukologijos raida okupuotoje Lietuvoje
SSRS okupavus Lietuvą daugiausia propaguota sovietinė mokykla, plėstas mokyklų tinklas, pedagoginės problemos buvo ideologizuojamos. 1940 Vilniaus universitete įkurta Pedagogikos katedra (1947–71 Pedagogikos ir psichologijos katedra). 1945 Vilniaus pedagoginiame institute įkurtas Pedagogikos fakultetas, kuriame veikė Pedagogikos ir psichologijos katedra. Pedagogikos ir psichologijos katedros veikė Kūno kultūros institute (įkurtas 1945, nuo 1999 Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas) ir Šiaulių pedagoginis institutas (įkurtas 1954, nuo 1997 Šiaulių universitetas), Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedra – Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas). 1958 įkurtas Mokyklų mokslinio tyrimo institutas (nuo 1973 Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 Švietimo plėtotės centras), prie jo buvo įsteigta Respublikinė pedagogikos mokslų koordinavimo taryba. Šiame institute dirbo J. Laužikas, M. J. Lukšienė, V. Aramavičiūtė, B. Bitinas, L. Jovaiša, A. Katinienė, V. Rajeckas, V. Šernas, J. Uzdila, J. Vaitkevičius. 1964–74 šis institutas leido tęstinį mokslinį leidinį Pedagogikos darbai (išėjo 6 tomai; tiražas apie 2000 egzempliorių). 20 a. 8 dešimtmečio pradžioje pradėta plačiau tirti pedagogikos problemas. Buvo tiriamos mokymo proceso tobulinimo, mokymo diferencijavimo, teigiamo mokinių požiūrio į mokymąsi ugdymo, mokinių žinių plėtojimo, žinių sistemos formavimo, žinių taikymo, nepažangumo, pažymio ir grįžtamosios informacijos reikšmės, mokymo krypties (J. Laužikas, B. Dobrovolskis, A. Paurienė, K. Poškus, V. Rajeckas, T. Stulpinas, V. Šernas, J. Vaitkevičius), pradinio mokymo (B. Balčytis, M. Gylienė, L. Jakubauskienė) problemos, aukštosios mokyklos didaktika (V. Bajorienė, L. Barzdžiukienė, A. Dumčienė, P. Jucevičienė, G. Klimovienė, V. Kučinskas, D. Milkevičienė, R. Puodžiukaitienė, I. Sabaliauskaitė, Z. Tarvydienė, M. Teresevičienė), auklėjimo problemos (V. Aramavičiūtė, Z. Bajoriūnas, M. Barkauskaitė, B. Bitinas, P. Dereškevičius, S. Dzieniuškaitė, V. Savickytė, R. Tidikis, J. Uzdila, J. Žilionis), darbinis ugdymas ir profesinis orientavimas (J. Galkauskas, H. Galkytė, A. Grabauskienė, S. Jankevičius, L. Jovaiša, S. Kregždė, R. Vasiliauskas), suaugusiųjų švietimas (A. Gudonytė), vadovavimas mokyklai, mokyklų tinklas, švietimo darbuotojų (R. Cibulskas, B. Čėsnaitė, K. Miškinis), defektologijos (V. Karvelis, J. Laužikas, J. Unčiurys), švietimo ir pedagogikos istorijos (M. Karčiauskienė, M. J. Lukšienė, V. Mikėnas, V. Pupšys, K. Žukauskas), lietuvių kalbos ir literatūros, kitų dalykų mokymo metodikos, ikimokyklinio auklėjimo, pedagoginės psichologijos ir kitos problemos.
Išleista pedagogikos veikalų, mokomųjų priemonių ir vadovėlių, mokslinių straipsnių. Svarbiausi veikalai: V. Rajecko Teigiamo požiūrio į humanitarinius dalykus ugdymas (1966), Mokymo tobulinimo klausimai (1972), M. J. Lukšienės Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje (1970), Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji–XIX a. pirmoji pusė (1985), J. Laužiko Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas, B. Bitino Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje (abu 1974), L. Jovaišos Asmenybė ir profesija (1981), J. Vaitkevičiaus Moksleivių mokymosi ir laisvalaikio problemos (1982), Mokymo procesas (1985), Pedagogikos pagrindai (su L. Jovaiša, 2 tomai 1987–89), Socialinės pedagogikos bruožai (1988), kolektyviniai veikalai – Mokymo proceso tobulinimo pagrindai, Pedagogika (abu 1981), Mokymo tobulinimas IV–VIII klasėje, Lietuvos mokyklos pedagoginės minties bruožai (abu 1983).
Lietuvių edukologų veikla užsienyje
Po Antrojo pasaulinio karo daug lietuvių pedagogų (apie 1500) išvyko į Vakarų Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją ir kitur. Jie kūrė lituanistines mokyklas, rašė vadovėlius, rengė mokymo programas, organizavo mokytojų rengimo kursus, rūpinosi jų kvalifikacija (J. Barzdukas, J. Kavaliūnas, J. Malinas, J. Masilionis, J. Plačas, A. Rinkūnas ir kiti). Pedagogai rašė apie užsienio lietuvių jaunimo ugdymą svetimoje aplinkoje, nagrinėjo asmenybės ir tautos, šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimo ir sąveikos problemas.
20 a. 6 dešimtmetyje susiformavo lietuvių egzodo (išeivijos) pedagogika. Žymiausi filosofinės krypties atstovai – L. Dambriūnas (Lietuviškas auklėjimas šeimoje 1964), J. Eretas (Tremtis – prakeikimas ar uždavinys 1963), S. Yla (Lietuvių šeimos tradicija 1978), V. Čižiūnas, A. Liaugminas ir kiti, krikščioniškosios pedagogikos krypties – J. Gutauskas (Krikščionybė Lietuvoje 1973, Dievas šiandien 1973) ir kiti, šeimos pedagogikos krypties – L. Dambrauskas (Lietuviškas auklėjimas šeimoje 1964), S. Yla, A. Liaugminas ir kiti, lyginamosios pedagogikos krypties – P. Maldeikis (Vakarų Europos ir JAV auklėjimas. Pedagoginių principų palyginimas 1958, Moderniosios pažangos problemos 1966), A. Paplauskas-Ramūnas (Iš sutemų į aušrą 1967, Lietuvių pedagogika kryžkelėje 1975). A. Paplauskas-Ramūnas savo veikaluose nagrinėjo ir Lietuvos pedagoginės minties istorijos ištakas bei raidos ypatumus. Jo mokinys J. A. Račkauskas (Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII amžiuje 1994) tyrė Lietuvos švietimą iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, Edukacinės komisijos veiklą, jos įtaką kitų šalių švietimo sistemoms.
Edukologijos raida atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę edukologijos kryptis priskirta socialinių mokslų sričiai (pagal Mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikaciją; iki 1992 edukologija vadinta pedagogika). Edukologija apima pedagogiką ir didaktiką, specialiąją didaktiką, mokytojų ugdymą, fizinį lavinimą, judesių mokymą, sportą, mokslinių tyrimų metodologiją, suaugusiųjų mokymą, tęstinį mokymą, kompiuterinį mokymą, lyginamąją ir istorinę pedagogiką, psichopedagogiką, eksperimentinę pedagogiką, socialinę pedagogiką, socialinę rūpybą ir pagalbą neįgaliesiems, ortopedagogiką. Edukologijos tyrimo problematika apima familistiką, arba šeimos edukologiją, auklėjimo teoriją ir metodiką, arba hodegetiką (saviauklą), bendrąją, ikimokyklinę, mokyklinę, profesinę pedagogiką, istorinę, lyginamąją, suaugusiųjų edukologiją (andragogiką, persikvalifikavimą, kvalifikacijos tobulinimą), didaktiką (lingvodidaktiką, dalykų didaktiką, arba metodiką), surdopedagogiką (tiflopedagogiką, oligofrenopedagogiką, logopediją), bendruomenės (globą, socialinę vadybą, konsultaciją), vietovės aplinkos (laisvalaikio, papildomąją), jaunimo (grupių, organizacijų), kultūros (bibliotekinę, etnologinę, religinę, žiniasklaidos), subkultūros (delinkventinę, penitencinę) edukologiją, švietimo vadybą (mokyklų ir kitų ugdymo institucijų vadybą) ir kitas.
Edukologijos mokslai daugiausia plėtojami aukštosiose mokyklose (Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Klaipėdos, Šiaulių, Lietuvos sporto, Vilniaus universitetuose), įvairiuose centruose. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija leidžia žurnalą Pedagogika (nuo 1962), Lietuvos sporto universitetas – Baltic Journal of Sports and Health Sciences (1968–96 Kūno kultūra, 1996–2014 Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas), Vilniaus universitetas – Acta Paedagogica Vilnensia (nuo 1991), Šiaulių universitetas – Specialusis ugdymas (nuo 1998), Vytauto Didžiojo universitetas – Profesinis rengimas. Tyrimai ir realijos (nuo 1998), Kauno technologijos universitetas – Socialiniai mokslai (nuo 1994), jo tam tikri tomai skiriami edukologijos problemoms.
Svarbiausi veikalai: B. Bitino Didaktinės koncepcijos (1992), Auklėjimo procesas (1995), Ugdymo filosofijos pagrindai (1996), Ugdymo tyrimų metodologija (1998), R. J. Vasiliausko Vertybių ugdymas (1992), Lietuvių liaudies pedagogika – vaikų ir jaunimo socializacijos fenomenas (2006), Z. Bajoriūno Familistikos pagrindai (1993), Šeimos edukologija (1997), Ugdymo pagrindai (su A. Dumčiene, 2006), L. Jovaišos Edukologijos pradmenys, Edukologijos įvadas (abu 1993), Hodegetika (1996), R. Laužacko Profesinio ugdymo pedagogika, J. V. Uzdilos Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje, T. Stulpino Ugdymo principai (visi 1993), Ugdymo metodikos bruožai (1995), Bendrojo ir specialiojo ugdymo principai (2004), E. Martišauskienės Paauglių dorovinių vertinimų ypatumai (dalis 1 1994, dalis 2 1997), Ugdymo metodikos bruožai (1995), Ugdymo rezultatai (1996), V. Rajecko Ugdomasis mokymas (1994), Asmenybės raida ir ugdymas (1995), Mokymas: svarba, esmė (1996), Pamoka (1997), Mokinių mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas (1998), Mokymo organizavimas (1999), A. P. Ažubalio Matematikos mokymo lietuviškoje mokykloje raida: XIX a. pr.–1940 m., D. Beresnevičienės Nuolatinis mokymasis Lietuvoje, K. Pukelio Mokytojų rengimas ir tautos kultūra, J. Vaitkevičiaus Socialinės pedagogikos pagrindai (visi 1995), Mokytojų rengimas ir filosofijos studijos (1998), Istorinė (lyginamoji) didaktika (2001), V. Šerno Pedagoginiai specialybės pagrindai, Profesinė pedagogika (abu 1995), Profesinės veiklos didaktika (1998), Akademinė edukologija (su A. Liekiu, 2006), Funkcinė pedagogika. Rengimosi karjerai metodologiniai tyrimai (2009), V. Targamadzės Švietimo organizacijų elgsena (1996), Švietimo vadyba (2001), R. Dobranskienės Mokyklos gyvenimo tvarkymas, A. D. Juškos, V. P. Jakavičiaus Mokyklos pedagogika, P. Jucevičienės Lyginamoji edukologija (visi 1996), Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo sistemos modernizavimui (1998), V. Kučinsko Pedagoginės ergonomikos įvadas, L. Šiaučiukėnienės Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas (abu 1997), V. Aramavičiūtės Ugdymo samprata, V. P. Jakavičiaus Žmogaus ugdymas, V. Spurgos Saviugdos metodai (visi 1998), P. Dereškevičiaus, V. Rimkevičienės, V. Targamadzės Mokyklos nelankymo priežastys (2000), M. Barkauskaitės Paaugliai: sociopedagogikos dinamika (2001).
2271
pedagogika Lietuvoje; -pedagogika