von Ropp Edward (Edvardas fon Ròpas) 1851 12 14Līksna (Daugpilio apskr.) 1939 07 25Poznanė, katalikų vyskupas. Kilęs iš Vestfalijos didikų, 13 a. atsikėlusių į Livoniją.
Išsilavinimas
Studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete; teisės kandidatas (1875). Iki 1879 dirbo valdininku Sankt Peterburge. Vėliau įstojo į Kauno kunigų seminariją (1886 ją baigė), tobulinosi Innsbrucke ir Fribūre. 1889 įšventintas kunigu.
Pastoracinė ir visuomeninė veikla
Nuo 1889 Liepojos klebonas, 1893–1902 dekanas. 1896 Žemaičių kapitulos kanauninkas. 1902 gavo vyskupo šventimus, paskirtas Tiraspolio vyskupu (rezidavo Saratove). Nuo 1903 Vilniaus vyskupas (ingresas 1904 06 13). Išleido ganytojiškų laiškų, rėmė spaudą (buvo įsigijęs spaustuvę), gynė valdžios persekiojamus kunigus. 1905 išleido aplinkraštį, paskatinusį daug stačiatikių priimti katalikų tikėjimą, be švietimo ministro žinios paskelbė instrukcijas mokyklų kapelionams dėl tikybos mokymo. Reikalavo, kad valdžia atlygintų už Bažnyčios nusavintus turtus, leistų Bažnyčiai tiesiogiai palaikyti ryšius su Apaštalų Sostu, tvarkytis pagal kanonus, pripažintų bažnytinį teismą, netrukdytų steigtis vienuolijoms ir brolijoms. Stengėsi lygiai traktuoti visų tautybių katalikus. Jo rūpesčiu Vilniaus kunigų seminarijoje pradėta mokyti lietuvių kalbos, padidintas klierikų skaičius. 1905 išleido aplinkraštį, kuriuo nustatė, kad mokyklose maldos turi būti kalbamos ir katekizmas bei Bažnyčios istorija dėstoma mokinių gimtąja kalba.
Edward von Ropp (19 a. pabaiga, Liepoja)
Dėl lietuvybės palaikymo susilaukęs kritikos pradėjo daugiau remti lenkų interesus, tapo aktyvus lenkų visuomenės ir politikos veikėjas. E. von Roppo remiama Vilniuje 1906 įsikūrė Lenkų katalikų demokratų partija.
1906 E. von Roppas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Valstybės Dūmą; joje priklausė autonomijos rėmėjų grupei. 1906 pasmerkė žydų pogromus Balstogėje. Rusijos valdžia, apkaltinusi E. von Roppą Lenkų katalikų demokratų partijos įkūrimu, priešinimusi valdžios politikai (reikalavo sąžinės ir tikėjimo laisvės), siekimu sulenkinti Šiaurės vakarų krašto lietuvius ir baltarusius, 1907 ištrėmė E. von Roppą iš Vilniaus vyskupijos. E. von Roppas buvo įkurdintas vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios Sankt Peterburge, netrukus išsiųstas pas brolį į Latviją, po 10 metų vėl leista apsigyventi Sankt Peterburge.
1917 popiežius Benediktas XV paskyrė E. von Roppą Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. Su Rusijos religinių reikalų komisaru S. A. Kotliarevskiu 1917 sudarė bažnytinę konstituciją, kuri garantavo Bažnyčios laisvę Rusijos imperijoje. Padalijo Rusiją ir Sibirą į dekanatus. Planavo plačią misijinę akciją Rusijai sukatalikinti, įsteigti kelias naujas vyskupijas, po Spalio perversmo (1917) planai sužlugo, E. von Roppas protestavo dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, Bažnyčios turtų nusavinimo, religijos išstūmimo iš viešojo gyvenimo, įpareigojo klebonus sudaryti parapijų komitetus bažnyčioms perimti ir tartis su valdžia dėl jų išlaikymo bei naudojimo.
1919 04 29 suimtas, įkalintas, vėliau išsiųstas į Gruziją. 1919 11 17 išvyko į Lenkiją, gyveno Varšuvoje. 1921 Rusijoje prasidėjus badui įsteigė Pagalbos bado aukoms Rusijoje komitetą ir jam vadovavo. 1922 Liubline įkūrė Misijų draugiją, 1924 – Misijų institutą.
Kritikavo lenkų nacionaldemokratų (endekų) pažiūras.