Celso biblioteka Efese (2 a.)
Efèsas (gr. Ephesos, lot. Ephesus), senovės miestas Mažosios Azijos vakarų pakrantėje (prie Selçuko gyvenvietės, Turkija).
Istorija
Apie 11 a. pr. Kr. išeiviai iš Graikijos jonėnai užkariavo lelegų gyvenvietę ir čia apsigyveno. Jų įkurtas Efeso miestas valstybė (polis) virto svarbiu prekybos ir kultūros centru. 560–546 pr. Kr. priklausė Lidijai, vėliau persams. Po persų pralaimėjimų graikams (480–479 pr. Kr.) Efesas įstojo į Delo sąjungą. Per Peloponeso karą (431–404 pr. Kr.) Spartos sąjungininkas. Po 386 pr. Kr. vėl atiteko Persijai, 334 pr. Kr. jį nukariavo Aleksandras Makedonietis. Nuo 190 pr. Kr. Efesas priklausė Pergamui, nuo 133 pr. Kr. – Romai; 1 a. pr. Kr. pabaigoje tapo Azijos (Romos provincija) sostine. Po 30 po Kr. prie Efeso mirė Jėzaus Kristaus motina Marija. Viduriniais amžiais sunyko.
Architektūra
Išliko Artemidės šventyklos (vienas iš Septynių pasaulio stebuklų; pastatyta apie 550 pr. Kr., 356 pr. Kr. sudeginta Herostrato), teatro, termų, bibliotekos, stadiono, vandentiekio griuvėsiai. Ankstyvųjų krikščionių statiniai: Švč. Mergelės Marijos bazilika (431), bizantiškoji Šv. Jono kupolinė bazilika Selçuke (550). Selimo mečetė (1375).
Tyrimai
Pirmieji Efesą tyrinėjo Didžiosios Britanijos archeologai Johnas Turtleʼas Woodas (1821–1890) ir Davidas Georgeʼas Hogarthas (1862–1927).