Efrèmas, Efremas Siras apie 306Nisibis (dabar Nusaybin, Turkija) 373 06 09Edesa (dabar Şanlıurfa, Turkija), Bažnyčios tėvas, poetas. Šventasis (šventė – birželio 9). Diakonas. Propagavo griežtą askezę. Nuo 363 gyveno Edesoje. Vienas žymiausių ankstyvosios krikščionybės egzegetų ir apologetų. Rašė sirų kalba, dažniausiai eiliuotai. Himnuose šlovino Švč. Mergelę Mariją, Jėzaus Kristaus kančią ir Prisikėlimą, Bažnyčią. Parašė homilijų, Pradžios ir Išėjimo knygų komentarų, poleminių traktatų prieš Arijų (arijonai), Markioną, Manį (manicheizmas), imperatorių Julianą. Efremo raštai buvo verčiami į armėnų, arabų, etiopų, koptų, graikų, lotynų ir bažnytinę slavų kalbas, turėjo įtakos sirų ir Bizantijos liturginės poezijos formavimuisi. 1920 popiežius Benediktas XV Efremą paskelbė Bažnyčios mokytoju. Ikonografijoje vaizduojamas vienuolio arba diakono drabužiais, trumpa barzda, laikantis knygą arba rankraščio ritinį.
Efremas (medis, tempera, 1620, Kostromos istorijos ir archeologijos muziejus)
656