egiptiẽčių kalbà priklauso afrazijiečių kalbų šeimai, viena jos šakų. Mirusi senovės Egipto kalba. Kilo iš afrazijiečių prokalbės šiaurinių dialektų; ilgainiui atsirado nemaža semitiškų elementų (daugiausia žodyno ir morfologijos). Seniausi išlikę rašto paminklai iš ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų–trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžios. Pagal Egipto istorijos laikotarpius skiriama: senoji, arba ankstyvoji, egiptiečių kalba (apie 3100–2200 pr. Kr.), vidurinė, arba klasikinė (2200–1600 pr. Kr.), naujoji, arba vėlyvoji (1600–700 pr. Kr.), demotinė (700 pr. Kr.–400 po Kristaus). Ankstyvuoju laikotarpiu buvo sukurtas hieroglifų raštas (hieroglifai), išliko akmeninių indų, šventyklų, kapų, piramidžių sienų įrašų. Vadinamuoju klasikiniu egiptiečių kalbos laikotarpiu tęstos senosios kalbos tradicijos, šnekamoji kalba skyrėsi nuo rašomosios, sukurtas paprastesnis hieratinis raštas, dažniausiai buvo rašoma papiruse, išliko įvairių dokumentų, grožinės literatūros kūrinių. Vėlyvuoju laikotarpiu kartu su senąja tradicine egiptiečių kalba kaip rašomoji vartota ir šnekamoji egiptiečių kalba. Plintant krikščionybei šnekamosios kalbos pagrindu susiformavo nauja bendrinė egiptiečių kalba, pagal tuomet vartotą demotinį raštą pavadinta demotine. 2 a. iš jos atsiradusią koptų kalbą (paskutinio egiptiečių kalbos raidos laikotarpio variantas) 7 a. išstūmė arabų kalba, nors kaip šnekamoji koptų kalba egiptiečių krikščionių vartota kai kuriose Egipto vietovėse iki 19 a. (liko Koptų Bažnyčios liturgijos ir religinės literatūros kalba). Apie egiptiečių kalbos fonetiką (žymėti tik priebalsiai) išliko mažai duomenų. Gramatinė sandara dar nėra pakankamai ištirta. Žinoma, kad buvo 2 daiktavardžių giminės ir 3 skaičiai, linksniai reikšti analitinėmis formomis. Vartotas egiptiečių raštas.
2703