Egpto dail
Po arabų užkariavimo (639–646) dailė plėtota pagal islamo meno tradicijas. Ankstyvųjų viduramžių sienų tapyboje (sėdinčių žmonių atvaizdai al Fustato pirtyse, 10–11 a.), miniatiūrose, skulptūrose (akmens, medžio reljefai šventyklose, dramblio kaulo dirbiniai) ryšku senovės Egipto Ptolemajų valdymo laikotarpio dailės įtaka; kūriniai plastiškos modeliuotės, laisvos kompozicijos, vyrauja realistinės tendencijos. Fatimidų valdymo laikotarpiu klestėjo vienos ankstyviausių miniatiūrų ant popieriaus ir odos. 11–14 a. al Fustato miniatiūroms būdinga laisvas, į eskizą panašus piešinys (vaizduojami žmonės, žvėrys, paukščiai) su ryškiu juodu kontūru. Sakralinių ir pasaulietinių pastatų akmens ir medžio reljefai buvo dekoruojami vingriu arabeskos ornamentu su įpintais arabiškais rašmenimis (kufiškasis raštas), kartais stilizuotomis gyvūnų ir žmonių figūromis (Ibn Tuluno mečetės mihrabas, 9 a., al Azharo mečetės reljefai, 10 a., Fatimidų rūmai Kaire, 11 amžius). Fajanso ir molio indai (ąsočiai, dubenys, taurės) puošti liustru, spalvotomis glazūromis, ornamentinėmis ir figūrinėmis kompozicijomis. Bronziniai indai dažniausiai gaminti zoomorfinio pavidalo (povo figūros akvamanilė, 11 a.), plito ornamentais raižyti spalvoti stiklo ir kalnų krištolo indai (10–11 a. Fatimidų kalifų saugyklose saugota apie 2000 kalnų krištolo indų). Gaminta smulkioji plastika, metalo dirbiniai (ginklai, baldai, papuošalai), austi šilkiniai ir lininiai audiniai, kuriuose susipynė koptų ir islamo dailės tradicijos (zoomorfiniais ir geometriniais motyvais dekoruoti audiniai, austi Aleksandrijoje, Tinnise, Dumjate, 10–12 amžius).
13–15 a. dailėje atsisakyta žmonių ir gyvūnų vaizdavimo, vyravo ornamentacija. Koranai, kitos religinės knygos buvo puošiamos arabeskos ornamentu, tarp augalų ir geometrinių motyvų įpintu kufiškuoju raštu (mameliukų koranai iš Nacionalinės bibliotekos Kaire, 13–15 amžius). Nuo 12 a. kampuoto silueto rašmenis pakeitė apskritų raidžių kufiškojo rašto atmaina – nashi. Ornamentais ar jų juostomis buvo dekoruojami metalinių indų, odos dirbinių (knygų įrišimų, sienų ir baldų apmušalų, arklio pakinktų) paviršiai. Stiklo dirbinius pradėta dekoruoti auksu ir spalvotais emaliais.
16–19 a. dailei įtaką darė turkų menas, t. p. šalį pasiekdavę Persijos, Sirijos dirbiniai. Medžio, stiuko ir akmens reljefais, glazūruoto fajanso plytelėmis gausiai puošti sakraliniai pastatai (Sinan‑pašos mečetė, 16 a.) ir valdovų rūmai. Suklestėjo taikomoji dailė (stiklo, keramikos, metalo, tekstilės dirbiniai).
19 a.–20 a. pirmos pusės dailei įtakos turėjo Europos menas ir Egipto ankstyvieji kūriniai. Dailės raidą paskatino 19 a. pabaigos nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 1908 Kaire atidaryta dailės mokykla (nuo 1910 Kairo universiteto padalinys), kurios absolventai grindė Egipto šiuolaikinės dailės pagrindus. Skulptūros mokyklos kryptį nulėmė žymiausias 20 a. Egipto skulptorius M. Muchtaras (1891–1934), jo svarbiausiuose kūriniuose (monumentas Egipto prabudimas Kaire, 1928) monumentalios formos derinamos su Europos neoklasicizmo stilistika. Nacionalinio išsivadavimo, taikos temos plėtotos H. as Sagini (1917–89) reljefuose ir apvaliojoje skulptūroje (Laisvė 1956, Afrikos prabudimas 1967), skulptorių I. Gabro (1902–71), K. Faragho (1908–78), A. Osmano (1908–70), M. Mussos (1913–85) kūryboje. 20 a. pirmos pusės tapyboje vyravo aktuali tematika, plėtotos iš Europos perimtos realistinės ir ekspresionistinės tradicijos, susiformavo nauji žanrai – buitinis, portretas, peizažas. Kūriniuose daug reikšmės teikta dekoratyviai raiškai, koloritui. Žymesni tapytojai: M. Nughi (1888–1956), J. Kamelis (1891–1971), M. Hassanas (1892–1961), A. Sabri (1896–1966), M. Saidas (1897–1964), G. Sabbahas (1899–1952).
M. Eviss. Žvejys iš Aleksandrijos (aliejus, 1958)
20 a. antros pusės dailę formavo tapytojai M. Evissas (g. 1919), I. Eflatun (1924–89), H. Nedha (g. 1924), G. Sirri (g. 1930), H. Šakeras (g. 1932), M. A. Alimas (g. 1934), skulptoriai A. A. Maulis (g. 1920), M. Taheras (g. 1928), grafikai F. Šeghata (g. 1938), N. Nabda, dailininkai keramikai H. Hešmatas (g. 1920), S. as Sadras. Taikomojoje dailėje jungiamos islamo meno ir Egipto ankstyvosios dailės tradicijos. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios dailėje plėtojamos realistinės tendencijos, paįvairintos 20 a. Europos klasikinio modernizmo elementais. Žymesni tapytojai: A. al Sivi (g. 1952), A. Husseinas (g. 1954), A. Heiba (g. 1962), A. Šavki Vahibas (g. 1969), skulptoriai: G. A. al Nasseras (g. 1957), A. Ramzi (g. 1961), N. A. Rašidas (g. 1965), M. Michaelis (g. 1971), dailininkai keramikai: T. al Adli (g. 1949), G. A. Ghani (g. 1959), grafikai: M. al Banna (g. 1955), H. al Oveidi (g. 1957), A. Heiba (g. 1962).
2972
L: T. W. Arnold Painting in Islam Oxford 1928; H. Said Contemporary Art in Egypt Zagreb 1964; B. Vejmarn Iskusstvo arabskich stran i Irana VII–XVII vekov Moskva 1974; A. Bogdanov Izobrazitelnoe iskusstvo Arabskoj Respubliki Egipet Moskva 1975.
Egipto kultūra