Egipto gamtinis žemėlapis
Raudonosios jūros pakrantė
Sinajaus kalnas
Karalių slėnis (faraonų kapavietės)
Nilo dešinioji pakrantė
Egpto gamtà
Krantai
Viduržemio jūros krantas žemas, plokščias, vakaruose akmenuotas, ties Nilo delta ir Sinajaus pusiasaliu smėlėtas, lagūninis, su nerijomis. Didžiausios įlankos: as Sallumo, al Kanajiso, al Arabo, Abu Kyro; lagūnos: Marjuto, Idku, al Burulluso, al Manzalos, al Bardavilio.
Raudonosios jūros krantas aukštas, uolėtas, siauras paplūdimys. Sinajaus pusiasalio krantuose kai kur granitiniai kalnai leidžiasi tiesiai į jūrą; pakrantėse koralų rifai. Didžiausios įlankos – Sueco ir Akabos.
Reljefas
Egipto paviršius – Nilo slėnis, jo delta ir abipus Nilo esančios tropinių dykumų plynaukštės (apie 95 % Egipto teritorijos). Nilo slėnis eina iš pietų į šiaurę per visą Egiptą; jo ilgis apie 1200 km, plotis pietuose 1–3 km, šiaurėje iki 25 kilometrų. Deltos ilgis apie 160 km, plotis apie 260 km, plotas apie 22 000 km2. Į vakarus nuo Nilo slėnio plyti Libijos dykuma (ji užima apie 2/3 Egipto teritorijos), į rytus – Arabijos dykuma, pietuose pereinanti į Nubijos dykumą. Dykumų paviršius – daugiausia plynaukštės, Libijos dykumoje jų dažniausias aukštis 200–500 m, Arabijos dykumoje vidutinis 500 metrų. Libijos dykumoje yra įvairių substrato plotų, šiaurinėje dalyje vyrauja smėlingoji (kopų aukštis iki 300 m) ir žvirgždingoji dykuma, pietinėje – akmeningoji.
Pietvakariuose yra al Džilf al Kabiro plynaukštė; didžiausias aukštis 1064 metrai. Libijos dykumoje yra tektoninių ir defliacinių įdubų; al Kattaros įdubos (depresijos) žemiausia vieta yra 133 m žemiau jūros lygio. Kitose įdubose yra oazės: Sivos (absoliutusis aukštis –17 m), al Fajumo (–43 m), al Bachrijos, al Farafiros, ad Dachlos, al Charidžos. Šiaurėje yra Vadi an Natruno oazė. Šiaurės vakariniame pakraštyje yra klintinė Libijos aukštuma. Arabijos dykumos plynaukštės uolėtos, susidariusios iš klinties ir smiltainio. Paviršius aukštėja iš vakarų į rytus. Išilgai Raudonosios jūros krantų nutįsę sprūdiniai Atbajaus kalnai (didžiausias aukštis 2187 m), kuriuose į paviršių išeina kristalinės prekambro uolienos. Kalnai stačiais šlaitais leidžiasi į siaurą pajūrio ruožą, kai kur – į jūrą, šiaurėje pakopomis – į Nilo deltą. Sinajaus pusiasalio didesniąją dalį užima slėnių suskaidyta dykuminė plynaukštė, aukštėjanti pietų link. Pusiasalio pietuose yra aukščiausia Egipto vieta – Šventosios Kotrynos kalnas – 2637 metrai. Šventosios Kotrynos kalnas (jo papėdėje yra Šventosios Kotrynos vienuolynas) ir gretimi, t. p. šventais laikomi, kalnai (Sinajaus, Horebo) – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2002).
Klimatas
Klimatas tropinis žemyninis, karštas ir sausas, tik siauroje (30–40 km pločio) Viduržemio jūros pakrantėje subtropinis mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra šiaurėje 25–26 °C (aukščiausia 29–30, retkarčiais iki 45 °C), pietuose 33–34 °C (aukščiausia 40–41, retkarčiais iki 50 °C), sausio – atitinkamai 11–12 (žemiausia 1–2 °C) ir 15–16 (žemiausia 5–14, retkarčiais iki –2, –4 °C). Paros temperatūros svyravimų amplitudė vasarą būna iki 30 °C, dykumose iki 50 °C, Raudonosios jūros pajūryje iki 9 °C. Balandžio–gegužės mėnesiais iš Sacharos pučia karštas sausas vėjas chamsinas, neša dulkių debesis. Lyja dažniausiai gruodį ir sausį. Viduržemio jūros pakrantėje ir Nilo deltoje per metus iškrinta 80–190 mm, Kaire 34 mm, Asuane apie 3 mm kritulių.
Nilo kairioji pakrantė
Nilo slėnis
Vidaus vandenys
Vienintelė nuolatinė upė – Nilas; jo ilgis Egipte 1450 kilometrų. Vandeningiausia vasaros pabaigoje ir rudenį. Nilo nuotėkį reguliuoja keletas užtvankų, didžiausia – prie Asuano; tvenkinio, vadinamo Nassero ežeru, plotas 5120 km2. Egipto teritorijoje Nilas nuolatinių intakų neturi. Po liūčių į Nilą teka vanduo iš vadžių. Deltoje Nilas suskyla į 2 pagrindines šakas – Far Rašidą (239 km) bei Har Dumjatą (245 km) ir daugybę mažesnių šakų, kurias jungia kanalai. Deltoje palei jūrą yra lagūninių ežerų. Kiti Egipto ežerai: Didysis Kartusis, Mažasis Kartusis, Karuno ežeras. Libijos dykumoje dideli požeminio vandens ištekliai.
Dirvožemiai
Žemės ūkiui tinkamų dirvožemių tėra Nilo slėnyje ir deltoje. Tai salpžemiai, trąšažemiai ir druskožemiai. Slėnio pakraščiais, palei dykumas, slūgso karbonatingas aliuvis, palei upės vagą ir deltoje – druskingas, molingas ir dumblingas. Pajūryje yra smėlingų pradžiažemių juosta. Dykumose daug plotų be dirvožemio; įdubose – druskožemiai, druskingos plutos, al Kattaros įduboje yra karbonatingo dumblo plotų. Arabijos dykumos rytuose – akmeningi kalkžemiai, vakaruose – smėlingi pradžiažemiai.
Augalija
Viduržemio jūros pakrantėse ties lagūnomis, kyšuliuose, auga vešli vandens augalija, kitur skurdi stepių augalija, pereinanti į pusdykumių; pasodinta kazuarinų, eukaliptų. 100 km į pietus nuo kranto prasideda dykumos, kur augalų tėra oazėse (ašuotės, kiečiai, įvairūs efemerai), vadėse, prie šaltinių (nendrės, eglūnai). Raudonosios jūros pakrantėse auga pusdykumių augalai (prožirniai ir kiti). Sinajaus pusiasalyje augalais apaugusios vadės. Nilo slėnyje auga palmės (datulinės), eglūnai, akacijos, mirtinių šeimos medžiai. Deltos natūrali augalija beveik išnykusi; kai kur auga reintrodukuoti papirusai. Drėkinimo kanaluose paplitusios eichornijos.
Gyvūnija
Veisiasi gazelės, avinai, šokliai, karakalai, hienos, šakalai, lapės, egiptinės mangustos, ichneumonai, Nubijos ožiai (Sinajaus pusiasalyje); iš paukščių: sakalai, grifai, suopiai, pelikanai, flamingai, volungės, kormoranai; iš roplių: dygiauodegiai driežai, Nilo varanai, gyvatės (Egipto kobros). Žiemoja garniai, gandrai, ereliai, žąsys, antys, kregždės ir kiti paukščiai.
3061
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 13,14 % (129 390 km2) sausumos ir 4,95 % (11 716 km2) jūros ploto. 3 nacionaliniai parkai, 2 gamtos paminklai, 5 gamtos rezervatai ir kitos saugomos teritorijos.
Vadi al Chitano slėnis įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą (2005).
Omayedo (1981, išplėstas 1989) ir Wadi Allaqui (1993) biosferos rezervatai.
4 Ramsaro konvencijos (įsigaliojo 1988) saugomos vietovės (plotas 4155,32 km2) – Bardawilo (1988), Burulluso (1988), Qaruno (2012) ežerai ir Wadi El Rayan (2012).