Egpto istòrija
Ikiislaminis laikotarpis
Egipto teritorijoje žmonės nenutrūkstamai gyvena nuo seniausių laikų. Sėslios bendruomenės derlinguose Nilo slėnyje ir deltoje gyvena nuo neolito laikų (nuo 6000 pr. Kr.), šiose vietose 5000 pr. Kr. susiformavo žemdirbių vadinamoji Badari kultūra. Senovės Egipto civilizacijos raida istoriografijoje skaičiuojama nuo 3150 pr. Kr., kai Aukštutinis Egiptas ir Žemutinis Egiptas buvo sujungti į vieną politinį darinį. Dinastiniu (faraonų) laikotarpiu (3150–332 pr. Kr.), apimančiu Senąją, Vidurinę ir Naująją karalystes, Egiptas plėtojo savo unikalią civilizaciją su savita religine, politine ir socialine sistema, papročiais, architektūra. Faraonų Egipte buvo pastatyta daugybė monumentalių impozantiškų statinių ir jų kompleksų, dalis jų išliko iki šių dienų – pirmiausia šventyklos ir kapai (tarp jų – piramidės). Faraonų laikotarpio sostinės megapoliai Memfis ir Tebai buvo regioniniai mokslo, meno, prekybos centrai. Naujosios karalystės laikotarpiu (apie 1539–1075 pr. Kr.) Egiptas tapo regionine imperija – savo valdas praplėtė į Nubiją pietuose ir rytinę Viduržemio jūros pakrantę.
6 a. pr. Kr. Egiptą užkariavo Achaimenidai ir valdė jį daugiau kaip šimtą metų, kol buvo vietinių išstumti. 4 a. pr. Kr. viduryje Achaimenidai dar sykį trumpam (343–332 pr. Kr.) užkariavo Egiptą, bet jau 332 pr. Kr. Egiptą iš Achaimenidų paveržė Aleksandras Makedonietis, paversdamas jį savo kurtos helenistinės imperijos dalimi. Nuo 305 pr. Kr. Egipte įsiviešpatavo Ptolemajai, kurie valstybės sostine pasirinko Aleksandriją. Ptolemajų valdymo laikotarpiu Egiptas pradėtas helenizuoti, bet socialinės ir politinės įtampų sukelti maištai silpnino valstybę, kuri nebepajėgė atsilaikyti prieš naują regioninę galybę – Romos imperiją.
Romos imperija Egiptą užkariavo 30 pr. Kr. ir pavertė savo provincija, kurios pagrindinis miestas Aleksandrija buvo labai svarbus visos Romos imperijos prekybos, t. p. kultūros centras – per Aleksandriją driekėsi sausumos ir jūrų prekybiniai keliai, kuriais iš Egipto transportuoti įvairiausi žemės ūkio produktai bei gaminiai.
Kaip ir kitur rytinėje Viduržemio jūros baseino dalyje, 1–2 a. sandūroje Egipte pradėjo plisti nauja religija – krikščionybė. Aleksandrija netrukus tapo vienu jos plėtros centrų. Po Chalkedono susirinkimo (451) Egipte įsivyravo Koptų Stačiatikių Bažnyčia.
Romos imperijai 395 galutinai suskilus į Vakarų ir Rytų dalis Egiptas atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai) ir išbuvo jos kontroluojamas (su trumpa pertrauka, kai 619–629 Egiptą valdė persų Sasanidų imperija) iki arabų užkariavimų Viduržemio jūros baseine 7 a. viduryje.
Musulmonų imperijų laikotarpis
Arabų musulmonų kalifų ekspedicinės pajėgos Egiptą užėmė 641 prijungdamos jo teritoriją prie besiplečiančios naujos, iš Arabijos pusiasalio kilusios, valstybės (Kalifatas). Kraštą užkariavę atvykėliai dešiniajame Nilo krante, Centriniame Egipte, pasistatė provincijos sostinę Fustatą (pietinėje dabartinio Kairo dalyje), kuris tapo regiono ekonomikos ir kultūros centru. Nors arabų musulmonų atvykėliai iš Arabijos pusiasalio tapo valdančiąja etnokonfesine grupe, Egipto gyventojų daugumą dar kelis šimtmečius sudarė vietiniai krikščionys koptai: arabizacijos ir islamizacijos procesas buvo lėtas.
Ibn Tuluno mečetė Kaire (9 a. antra pusė)
Egiptas liko Omejadų (661–750) ir Abasidų (749–1258) dinastijų valdyto Kalifato dalimi iki 969, kai jo valdymą perėmė Šiaurės Afrikoje iškilusi šiitų Fatimidų (909–1171) valstybė (prieš tai, 868–905, jį de facto valdė autonomiška Tulunidų dinastija su Bagdado kalifais susijusi nominaliu vasaliniu ryšiu, o 935–969 – kita vasalinė dinastija Ichšididai).
969, kai ekspedicinės Fatimidų pajėgos po kelių dešimtmečių nesėkmingų bandymų pagaliau užėmė Egiptą ir jame įsitvirtino, šiek tiek šiauriau senosios sostinės Fustato buvo pradėtas statyti naujas miestas Kairas, į kurį 973 Fatimidai perkėlė valstybės sostinę. Per kelis šimtmečius, Fatimidams pasiekus savo galybės viršūnę, Kairas buvo tapęs svarbiausiu Šiaurės Afrikos miestu ir vienu svarbiausių musulmonų pasaulio kultūros centrų. Dar 970–972 pastatytas al-Azhar kompleksas (kuriame netrukus įsikūrė pirmoji pasaulyje žinoma aukštoji mokykla – universiteto atitikmuo) tapo vienu pagrindinių islamo žinijos, valdant Fatimidams – šiitinio, o nuo 12 a. pabaigos – sunitinio islamo, centrų. Tačiau jau 11 a. Fatimidų kalifų valdžia pradėjo silpnėti, realią valdžią savo rankose sutelkus viziriams ir kariuomenės vadams, valstybės ekonomika ėmė stagnuoti, buvo juntamas kultūros nuosmukis. 12 a. pradžioje Fatimidai prarado anksčiau valdytas teritorijas ne tik Šiaurės Afrikoje, bet ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, dalį šių teritorijų buvo nukariavę į Artimuosius Rytus pradėję veržtis europiečiai kryžininkai. Būtent kryžininkų bei Siriją tuo metu valdžiusių Zengidų invazija į Egiptą sudavė galutinį smūgį Fatimidams – paskutinis jų kalifas dar iki savo mirties 1171 Zengidų paskirto Egipto vietininko Salacho ad Dino (Europoje žinomo Saladino vardu) buvo pašalintas iš valdžios – Faitimidų dinastija baigė gyvuoti.
Du šimtmečius šiitų valdytas Egiptas vėl buvo sugrąžintas sunitams, kai Salachas ad Dinas prisiekė ištikimybę Abasidams, nors realiai Egiptas jų nebebuvo valdomas jau niekada. Salacho ad Dino pradėta Ajubidų dinastija ir jos valdytas sultonatas, nors per trumpą laiką užvaldė dideles teritorijas už Egipto ribų (Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje ir Arabijos pusiasalio vakaruose), neišsilaikė nė šimtmečio, kai 1250 valdžią iš jų perėmė maištingieji mameliukai (1250–1517), Ajubidų sultonato vietoje įkurdami savąjį.
Savo valdymo pradžioje mameliukai turėjo kovoti ne tik su Artimuosiuose Rytuose vis dar užsilikusiais kryžininkais, bet ir su iš Rytų besiveržiančiais mongolais. Nugalėjęs abu priešininkus, Mameliukų sultonatas išgyveno stabilumo laikotarpį, kol 14 a. viduryje kilo vidaus kovos dėl valdžios, kurios labai susilpnino valstybę. Nors 15 a. pirmoje pusėje politinė padėtis stabilizavosi, 16 a. pradžioje mameliukai susidūrė su nauja grėsme – kylančia Osmanų imperija, kuriai nesugebėjo pasipriešinti. Mameliukų kariuomenei pralaimėjus, 1517 Egiptas buvo inkorporuotas į savo didžiausią galybę tuo metu pasiekusią Osmanų imperiją.
Aleksandrijos griuvėsiai (medžio raižinys, 1784, dailininkas L. F. Cassas)
Mameliukų valdymo laikotarpiu Egipto visuomenėje galutinai įsitvirtino sunitinis islamas ir arabų kalba. Nors krašte išliko krikščionių, pirmiausia koptų, ir judėjų bendruomenės, jos negrįžtamai tapo etnokonfesinėmis mažumomis. Osmanai Egiptą administraciškai pavertė provincija, pavaldžia sultonui. Vis dėlto buvęs mameliukų laikų vietos elitas ne tik išlaikė didelę politinę įtaką krašto valdymui, bet vėlesniais amžiais vėl tapo realiai valdančiu politiniu elitu. Pirmąjį Osmanų valdymo šimtmetį Egipte įvyko ginkluotų susirėmimų tarp mameliukų aukštuomenės ir sultono pareigūnų pajėgų, surengta daug politinių žmogžudysčių, gubernatoriai nuolat keitėsi. Tai nesuteikė kraštui saugumo ir stabilumo, jo socialinė ir ekonominė raida nebuvo sparti.
18 a. vietos elitas galiausiai marginalizavo sultono skiriamus gubernatorius, bet atviro maišto prieš siuzereną nekėlė. Stabilizavusis socialinei politinei padėčiai pradėjo sparčiau plėtotis ir ekonomika, tam turėjo įtakos įvairios žemės ir fiskalinės reformos. 18 a. pabaigoje, nors formaliai vis dar priklausė Osmanų imperijai, Egiptas buvo valdomas de facto autonominio vietos elito.
1798–1801 Egiptas buvo trumpam okupuotas prancūzų, vadovaujamų būsimojo imperatoriaus Napoleono I. Tačiau prancūzai ilgai neišsilaikė ir bendromis Osmanų imperijos ir britų karinėmis pastangomis buvo priversti apleisti Egiptą, kuriame netrukus įsiviešpatavo albanų kilmės Egipto valdytojas Muchamedas Alijus.
Piramidžių mūšis, 1798 liepos 21 (aliejus, 1808, dailininkas Louis-François Lejeuneʼas, Versalio rūmai)
Nors formaliai jis tebuvo Osmanų sultono vasalas, Muchamedas Alijus 1805–48 buvo de facto nepriklausomas Egipto, o vėliau ir aplinkinių kraštų Šiaurės Afrikoje (į pietus nuo Egipto, Levante ir Arabijos pusiasalyje) valdovas. Tiesa, daugelio užvaldytų žemių dėl tarptautinio spaudimo Muchamedui Alijui 1841 teko atsisakyti mainais į jo ir jo palikuonių teisę valdyti Egiptą paveldėjimo teise (Egipto krizės). Muchamedo Alijaus pasiųsta kariuomenė 1811–13 susidorojo su Chidžaze įsigalėjusiu revaivalistiniu vahabitų judėjimu, keliančiu grėsmę ne tik piligriminių kelionių į Meką ir Mediną industrijai, bet ir apskritai Osmanų valdymui Arabijos pusiasalyje ir Artimuosiuose Rytuose. Su jo atėjimu į valdžią Osmanų galia Egipte baigėsi, o Alijus davė pradžią naujai vietos monarchų dinastijai, kuri Egiptą valdė iki pat karinio perversmo 1952.
Muchamedo Alijaus portretas (aliejus, 1841, dailininkas Augusteʼas Couderas, Versalio rūmai)
Navarino mūšis (aliejus, apie 1828–30, dailininkas Ambroiseʼas Louisas Garneray, Versalio rūmai)
Valdant Muchamedui Alijui buvo įgyvendinamos įvairių sričių (kariuomenės, pramonės, infrastruktūros) modernizavimo reformos. Tuo pat metu Egiptas tapo vienu svarbiausių pasaulio medvilnės augintojų ir eksportuotojų, o tai darė didelę įtaką žemės valdymo sistemai, t. p. ir socialinei stratifikacijai. Dar prieš jam mirštant 1849 Egipto valdovo sostą iš senstančio tėvo 1848 perėmė jo sūnus, o netrukus – ir anūkas.
Nors pirmieji Muchamedo Alijaus įpėdiniai nebuvo reformatoriai, vėlesni pratęsė jo pradėtas krašto valdymo reformas ir modernizaciją apskritai. Valdant itin entuziastingam reformatoriui ir modernizatoriui Ismail‑pašai (valdė 1863–79) 1867 Osmanų sultonas Egiptą oficialiai pripažino pusiau autonominiu politiniu vienetu – chedivatu.
1869 baigtas kasti Sueco kanalas, kuris atskyrė Afriką nuo Azijos, bet sujungė Viduržemio ir Raudonąją jūras ir taip palengvino krovinių iš Europos gabenimą jūrų keliais į Aziją. Tačiau kanalo kasimas bei kiti infrastruktūriniai projektai ir reformos lėmė prie didžiulį Egipto įsiskolinimą kreditoriams. Norėdamas palengvinti skolų naštą Ismail‑paša 1875 beveik pusę Sueco kanalo Egipto dalies akcijų pardavė Didžiosios Britanijos vyriausybei. Tai negelbėjo, ir šalies bankroto akivaizdoje Egipto finansų, o praktiškai ir visų kitų sričių valdymą perėmė užsienio kreditorių – britų ir prancūzų – konsorciumas. Egipto bankrotas bei užsieniečių įsigalėjimas jo valdyme sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, kuris virto vadinamuoju Urabi maištu (vadovavo Urabi‑paša); 1882, po trumpo britų ir egiptiečių karo, krašto valdymą galutinai perėmė britai.
Ismail‑paša (apie 1860–70)
Kolonijinis laikotarpis
Nors Egiptas tapo de facto britų protektoratu 1882, oficialiai britų viršenybės teisė šalyje institucionalizuota tik 1914, kai Osmanų valdžia Pirmajame pasauliniame kare prisijungė prie Centrinių valstybių sąjungos. Tuomet britai pakeitė Egipto statusą iš chedivato į sultonatą.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip ir daug kur kitur Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, Egipte dar labiau sustiprėjo nacionalinė savimonė ir nacionalistinės antibritiškos nuotaikos. Nacionalinio išsivadavimo vedle tapusi Vafd partija buvo įkurta 1918 pabaigoje. Britai persekiojo Vafd lyderius, varžė jos veiklą, tai lėmė 1919 prieš britų valdymą nukreiptą recoliuciją. Ir nors pati revoliucija buvo brutaliai numalšinta, britai leido Vafd atnaujinti veiklą, o 1922 netgi vienašališkai paskelbė Egipto nepriklausomybę. Tačiau ir po šios nominalios nepriklausomybės paskelbimo, Egipto pervadinimo karalyste bei naujos konstitucijos priėmimo 1923, britai daugeliui šalies valdymo sričių, ypač gynybai ir užsienio reikalams, išlaikė didelę įtaką, jų ginkluotosios pajėgos liko dislokuotos Egipte. 1936 atnaujinus Egipto ir Didžiosios Britanijos sutartį, britų pajėgoms leista pasilikti Sueco kanalo zonoje.
Greta pasaulietinio nacionalinio išsivadavimo judėjimo Egipte susiformavo religiškai motyvuotas politinis judėjimas – Musulmonų brolijos bendrija (įkurta 1928 Chasano al Bannos). Gyvavimo pradžioje siekusi dalyvauti ir daryti įtaką Egipto politikai turėdama tikslą reislamizuoti viešąjį šalies gyvenimą legaliais būdais, 1948 ji perėjo prie smurtinių išpuolių prieš valstybės tarnautojus, dėl to buvo uždrausta, o jos vadovybė įkalinta. Tačiau Brolija išliko ir toliau veikė pogrindyje.
Antrojo pasaulinio karo metais britai naudojosi Egipto teritorija kariniams veiksmams aplinkiniame regione vykdyti.
1948 Egipto kaimynystėje – Palestinoje – susikūrus žydų valstybei, Egiptas bei dar kelios arabų šalys nesėkmingai mėgino karine jėga ją sužlugdyti per koordinuotą karinę operaciją, kuri tapo pirmu iš būsimos virtinės arabų–Izraelio karų. Nors žydų valstybė atsilaikė, po karo Egiptui valdytojo teise atiteko dalis Palestinos – su Egiptu tiesiogiai besiribojantis arabų apgyvendintas Gazos Ruožas. Izraelio valstybės susikūrimo bei karo su arabais laikotarpiu ir tuoj po jo į Egiptą atvyko daug palestiniečių pabėgėlių.
Pokolonijiniai laikai
Tiesioginė britų įtaka Egipte baigėsi 1952 vadinamiesiems Laisviesiems karininkams įvykdžius karinį perversmą, per kurį karalius Farukas I buvo priverstas atsisakyti sosto, o netrukus – 1953 – apskritai panaikinta monarchija ir šalis tapo respublika. Vienas karinio perversmo vadovų, G. A. Nasseras, 1954, po dar vieno (šį kartą vidinio) karinio perversmo, tapo valstybės vadovu, o 1956 oficialiai – ir prezidentu. Nors iš karto po perversmo Musulmonų brolija buvo legalizuota, G. A. Nasseras ją netrukus vėl uždraudė, o jos vadovus įkalino.
minia sveikina G. A. Nasserą, paskelbusį Sueco kanalo nacionalizavimą (Kairas, 1956 08 01)
G. A. Nasseras 1956 ryžosi nacionalizuoti Sueco kanalą, taip išprovokuodamas vadinamąją Sueco krizę – ginkluotą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos reakciją, prie kurios prisidėjo ir Izraelis, kuris netrukus okupavo tiek Egipto kontroliuotą Gazos Ruožą, tiek Egiptui prikausantį Sinajaus pusiasalį. Tik Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir SSRS įsikišimas išgelbėjo Egiptą nuo neišvengiamo pralaimėjimo beįsiplieskiančiame kare. Po Sueco krizės Egiptas išlaikė kanalo kontrolę, taip galutinai užsitikrindamas suverenitetą ir, po paliaubų pasirašymo 1957 atgavęs Sinajaus pusiasalį, šalies vientisumą. G. A. Nasseras arabų pasaulyje susikūrė kovotojo su europiečių imperializmu ir už arabų kraštų suverenumą įvaizdį, kurį išmaniai panaudojo skleisdamas savo kairuolišką nacionalistinę panarabišką ideologiją.
1958, G. A. Nassero propaguoto panarabizmo įkvėptas, tuometis Sirijos valdantysis elitas pasiryžo Siriją ir Egiptą suvienyti į vieną valstybę. Įkurtoji Jungtinė Arabų Respublika buvo trumpalaikė, nes dėl didėjančios egiptiečių įtakos Sirijoje 1961 čia įvyko karinis perversmas, po kurio Sirija išstojo iš jungtinės valstybės. Vis dėlto Egiptas iki pat 1971 oficialiai tebesivadino Jungtine Arabų Respublika.
1967 Izraelis įtraukė Egiptą ir kitas savo kaimynes į vadinamąjį Šešių dienų karą, per kurį okupavo ne tik iki tol Egipto valdytą Gazos Ruožą, bet ir Sinajaus pusiasalį. Patyręs pralaimėjimą ir Egiptui praradus didelę dalį, nors menkai apgyvendintos, teritorijos, G. A. Nasseras paskelbė ketinimą atsistatydinti iš prezidento posto, bet tokio žingsnio nesiėmė. Vis dėlto jo, kaip arabų pasaulio lyderio, įtaka išblėso. 1970 G. A. Nasseras staiga mirė ir buvo pakeistas viceprezidento A. as Sadato (vadovavo šaliai 1970–81).
Naujasis prezidentas pakeitė kursą link suartėjimo su Vakarais, ypač su JAV. A. as Sadatas leido dalyvauti Egipto politiniame gyvenime ir kitoms politinėms jėgoms, tarp jų – ir reabilituotai Musulmonų brolijai. Vis dėlto jokių realių demokratizacijos reformų šalyje taip ir neįvyko.
1973 Egiptas, tikėdamasis jei ne sužlugdyti žydų valstybę, tai bent susigrąžinti prarastas teritorijas, drauge su keliomis kitomis arabų šalimis įsitraukė į dar vieną arabų–Izraelio karą – vadinamąjį Jom Kipuro karą, kuris ir vėl Egiptui buvo nesėkmingas. Po karo Egipto prezidentas iš esmės pakeitė požiūrį į žydų valstybės egzistavimą – vietoj siekio ją sunaikinti nutarta normalizuoti santykius. Praėjus ketveriems metams po Jom Kipuro karo A. as Sadatas nuvyko beprecedenčio vizito į Izraelį, pasakė kalbą šios šalies parlamente Knesete, kalboje išdėstė savo turimą taikos tarp arabų ir izraeliečių viziją. Naujosios Egipto politikos Izraelio atžvilgiu rezultatas – 1978 dviejų šalių pasirašyti Camp Davido susitarimai, kurie atvėrė kelią 1979 taikos sutarčiai ir diplomatinių santykių užmezgimui.
Egipto ir Izraelio atstovų derybos dėl paliaubų (101 km nuo Kairo, 1973 11 11)
Santykių su žydų valstybe normalizavimas suteikė Egiptui daugiau saugumo, bet kainavo narystę Arabų lygoje ir jos būstinės praradimą: praėjus vos kelioms dienoms po taikos sutarties su Izraeliu pasirašymo Egiptas buvo pašalintas iš Arabų lygos, o jos būstinė iškelta į Tunisą. Maža to, šios taikos sudarymas prezidentui A. as Sadatui kainavo gyvybę – 1981 per pasikėsinimą buvo nužudytas jo politikai nepritariančių karių.
Po A. as Sadato nužudymo jo postą perėmė viceprezidentas M. H. Mubarakas, per pasikėsinimą buvęs šalia prezidento ir sužeistas. M. H. Mubarakas tęsė A. as Sadato vidaus ir užsienio politiką – liko JAV sąjungininku, išlaikė taiką su žydų valstybe. Jo diplomatinėmis pastangomis 1989 Egiptas sugrąžintas į Arabų lygą, 1990 jos būstinė sugrįžo į Kairą. Per 1991 Persijos įlankos karą Egiptas buvo reikšmingas JAV sąjungininkas išlaisvinant Kuveitą iš Irako aneksijos.
Jau nuo 20 a. 8 dešimtmečio Egiptas ėmė susidurti su nauja vidaus grėsme – ginkluotomis radikalių islamistų grupuotėmis, pradėjusiomis terorizuoti tiek valstybės tarnautojus ir pareigūnus, tiek vietinius civilius ir turistus. Radikalieji islamistai Egipte itin suaktyvėjo paskutiniame 20 a. dešimtmetyje, kai Islamo grupė, Islamo džihadas ir panašios grupuotės pradėjo plataus masto teroro kampaniją, per kurią žuvo daugiau nei 1000 žmonių. Egipto valdžiai, padedant JAV, galiausiai pavyko susidoroti su šiomis grupuotėmis, dalis jų kovotojų persikėlė į tuo metu Talibano valdytą Afganistaną, o vėliau ir kitus vadinamuosius karštuosius taškus.
Nors monarchiniame Egipte būta daugiapartinės sistemos ir demokratijos apraiškų, po 1952 karinio perversmo Egipte nuolat trūko demokratijos – šalį valdė vadovai, kurių legitimumas abejotinas, ir nors prezidento ir parlamento rinkimai vykdavo periodiškai, juose būdavo leidžiama dalyvauti tik režimui lojalioms politinėms jėgoms ir asmenims. Šalyje klestėjo politinė ir ekonominė korupcija, nepotizmas, o kariuomenė buvo tapusi galinga neliečiama ekonomine galia, savotiška valstybe valstybėje. Šalies pilietinė visuomenė ir politinė opozicija buvo varžoma ir persekiojama, bet prodemokratiškai nusiteikusios jėgos vis dėlto mėgino dalyvauti politiniame gyvenime. Jau nuo 2003 buvo pradėti organizuoti protestai prieš M. H. Mubarako valdžią, 2004 iškilo neformalus politinis judėjimas Kifaja, siekiantis koordinuoti prieš autoritarinę valdžios politiką ir už demokratizaciją pasisakančių žmonių veiksmus. Šio judėjimo veikla buvo reikšmingiausia 2005, kai Egiptas priėmė konstitucines prezidento rinkimų pataisas ir įvyko nauji prezidento bei parlamento rinkimai; juose buvo leista dalyvauti, tiesa, kaip nepriklausomiems kandidatams, Musulmonų brolijos nariams, kurie pasirodė sėkmingai. Tačiau norimo pokyčio – Egipto realaus demokratizavimo – Kifajai ar kitiems prodemokratiniams judėjimams tuo metu pasiekti nepavyko.
844
Egiptas 21 amžiuje
demonstracija Kaire, Tahriro aikštėje (2011 02 08)
Tunise prasidėjusi Arabų pavasario banga 2011 01 25 pasiekė Egiptą: šalyje kilo daugiausia per socialinius tinklus suorganizuoti protestai prieš M. H. Mubarako valdžią. Netrukus prie protestų ėmė jungtis tradicinės opozicinės politinės jėgos, protestai išplito ir į kitus Egipto miestus. Nors kilo protestuotojų ir M. H. Mubarako šalininkų susirėmų, M. H. Mubarako režimo stabilumą praktiškai užtikrinanti kariuomenė protestuotojų atžvilgiu užėmė neutralią poziciją, o jos atstovai viešai teigė neketinantys panaudoti smurtą. Iš pradžių M. H. Mubarakas žadėjo protestuotojams įvairių nuolaidų, atleido vyriausybę, tačiau pats trauktis iš valdžios nesutiko. Protestams nesiliaujant 2011 02 11 M. H. Mubarakas atsistatydino ir pasitraukė iš Kairo, valdžią parėmė Egipto ginkluotųjų pajėgų aukščiausioji taryba. Ji sustabdė konstitucijos galiojimą ir paleido parlamentą.
2011 11–2012 01 įvyko trys laisvų parlamento rinkimų turai, juose daugiausia balsų laimėjo islamo religinį konservatyvumą pabrėžiančios jėgos: Musulmonų brolijos Laisvės ir teisingumo partija laimėjo 47 %, salafistinė al Nur partija – 25 % parlamento vietų. 2012 05–06 prezidento rinkimus, surinkęs 52 % rinkėjų balsų, laimėjo Musulmonų brolijos kandidatas Mohamedas Morsi. 2012 12 rinkėjai 64 % balsų dauguma per referendumą pritarė naujos konstitucijos projektui.
Visą šį porevoliucinį laikotarpį lydėjo prastėjanti ekonominė padėtis, silpnėjančios valstybės institucijos ir didėjanti politinę valdžią gavusių islamistinių jėgų ir liberalios, sekuliarios bei krikščionių mažumos opozicijos priešprieša. M. Morsi kritikų ir šalininkų susirėmimai ėmė aštrėti artėjant pirmosioms jo inauguracijos metinėms. 2013 07 01 kariuomenės vadas A. F. al Sisi paskelbė, kad kariuomenė yra pasiruošusi įsikišti ir sustabdyti chaosą, jei abi grupės per 2 d. nepasieks susitarimo. Neramumams tęsiantis, 2013 07 03 kariuomenė sustabdė konstitucijos galiojimą, pašalino M. Morsi iš prezidento posto ir perdavė valdžią laikinajai administracijai, jos formaliu vadovu tapo Aukščiausiojo konstitucinio teismo pirmininkas A. Mansuras. Musulmonų brolijos atstovai nedalyvavo (boikotavo) sudarant pereinamojo laikotarpio valdžios institucijas ir rengė protestus, tačiau nemaža dalis demonstrantų organizavo ir kariuomenę palaikančius renginius. Netrukus saugumo pajėgos ėmė vaikyti Musulmonų broliją palaikančių protestuotojų stovyklas. Susirėmimų metu žuvo daugiau nei 1000 žm., šalyje įvesta nepaprastoji padėtis. 2013 09 Musulmonų brolijos organizacija formaliai panaikinta, prieš tai uždarytos su ja susijusios televizijos stotys. 2014 pavasarį teismai paskelbė šimtus mirties bausmės nuosprendžių organizacijos nariams. Tais pačiais metais, sustiprėjus islamistinio ekstremizmo pavojui, Egipto kariuomenė pradėjo antiteroristines operacijas Sinajaus pusiasalyje.
Per 2014 01 referendumą pritarta naujoms konstitucijos pataisoms, kurios vėl sutvirtino autonomišką kariuomenės ir saugumo pajėgų padėtį Egipto visuomenėje. 2014 05 naujus prezidento rinkimus laimėjo A. F. al Sisi (surinko 97 % balsų), tačiau tarptautiniai stebėtojai kvestionavo rinkimų laisvumą.
A. F. al Sisi valdžia žymėjo Egipto sugrįžimą į M. H. Mubarako eros autoritarizmą, stiprėjančią kariuomenės ir saugumo pajėgų įtaką, politinių oponentų persekiojimą ir kankinimus. 2015 10–12 parlamento rinkimus laimėjo A. F. al Sisi remiančios jėgos, tačiau juose dalyvavo tik 28 % rinkėjų. 2015 A. F. al Sisi paskelbė apie naujos valstybės sostinės kūrimo ryčiau Kairo projektą, kuris turėtų padėti išspręsti gyventojų pertekliaus Kaire problemą.
2018 03 prezidento rinkimus, surinkęs 97 % balsų, vėl laimėjo A. F. al Sisi, tačiau prieš tai iš jų buvo pašalinti visi pagrindiniai opozicijos kandidatai, o A. F. al Sisi oponentas prieš rinkimus pats paragino palaikyti esamą prezidentą. Per 2019 04 konstitucinį referendumą 89 % rinkėjų pritarė pataisoms, kurios padidino prezidento institucijos įtaką, pratęsė prezidento kadenciją nuo 4 iki 6 m. ir suteikė galimybes A. F. al Sisi po 2024 siekti dar vienos kadencijos.
Egiptas – Jungtinių Tautų narys nuo 1945, Afrikos Sąjungos (iki 2001 Afrikos vienybės organizacija) – nuo 1963.
215
A. L. al Sayyid Marsot A Short History of Modern Egypt Cambridge 1993.