Egpto krzės, Egpto–Tukijos konflktai, kariniai konfliktai 1831–33 ir 1839–41. Kilo Europos valstybėms įsikišus į Egipto ir Osmanų imperijos (Turkijos) konfliktus.
Per 1831–33 krizę Egipto paša (vietininkas) Muchamedas Alijus, siekdamas atsikratyti Osmanų sultono vasalinės priklausomybės ir išplėsti savo valdas, 1831 rudenį pradėjo su juo karą (pretekstas buvo sultono atsisakymas atiduoti jam Siriją už paramą malšinant graikų sukilimą); iki 1832 vidurio Egipto kariuomenė (vadas Muchamedo Alijaus sūnus Ibrahim‑paša) užėmė Palestiną, Siriją ir įsiveržė į Anatoliją. Osmanų imperija kreipėsi pagalbos į užsienio valstybes. Šios, bijodamos imperijos iširimo ir dėl to galinčių kilti karų, nutarė įsikišti. 1833 Rusijos kariuomenė išsilaipino prie Stambulo. Didžioji Britanija, bijodama Rusijos stiprėjimo, privertė Egiptą ir Osmanų imperiją nutraukti karą. 1833 05 14 Kütahijos sutartimi Muchamedui Alijui atiteko Sirija, Palestina ir Adanos provincija (pašalikas), bet jis liko Osmanų sultono vasalu.
Per 1839–41 krizę Egiptas toliau stiprino savo pozicijas, ypač prie Raudonosios jūros. To negalėjo toleruoti Didžioji Britanija – didėjo grėsmė jos susisiekimui su Indijos kolonija. Osmanų imperija t. p. buvo nepatenkinta 1831–33 karo rezultatais; 1838 Muchamedas Alijus pareiškė pretenzijas į Egipto politinį savarankiškumą. 1839 Osmanų kariuomenė puolė Egiptą, bet pralaimėjo Nizipo mūšį (1839 06 24); jų karo laivynas perėjo į egiptiečių pusę. Į konfliktą, remdamos Osmanų sultoną, įsikišo Europos valstybės. 1840 09 Didžiosios Britanijos, Austrijos ir Osmanų laivynas bei kariuomenė sumušė Egipto kariuomenę ir ją išstūmė iš Sirijos. Muchamedas Alijus kapituliavo. 1841 07 13 Londono sutartimi jam buvo palikta paveldimai valdyti tik Egiptas ir Rytų Sudanas, jis liko Osmanų sultono vasalu.