egiptològija, orientalistikos šaka, tirianti senovės Egipto istoriją, kalbą, literatūrą, meną, religiją, filosofiją, buitį ir kita. Pagrindinės tyrimų kryptys – istorija, archeologija ir kalba.
Raida
Egiptologijos pradmenų yra antikos ir viduramžių autorių veikaluose. Domėtis senovės Egiptu skatino prekybinių ir diplomatinių santykių plėtra, mokslo raida. Egiptologijos pradžia siejama su Napoleono Bonaparto karine ekspedicija į Egiptą (1798–1801), per kurią surinkta ir į Europą atgabenta daug senovės Egipto kultūrinių vertybių, Kaire įsteigtas Egipto institutas. Surinkta medžiaga paskelbta leidinyje Egipto aprašymas (Description de l’Égypte 20 tomų 1809–21, 26 tomai 21820–28). Oficialiai Egiptologijos pradininku laikomas prancūzų mokslininkas J.‑F. Champollionas, jis iššifravo egiptiečių hieroglifus (1822), parašė pirmąją egiptiečių kalbos gramatiką (1836–41), sudarė žodyną (1842–43).
1828–30 J.‑F. Champollionas surengė ekspediciją į Egiptą, kur surinko daug paminklų ir pirmą kartą juos moksliškai aprašė. Jo sekėjai, vadinamieji senosios mokyklos atstovai J. Rosellini (Italija), K. R. Lepsius, H. K. Brugschas, G. M. Ebersas (Vokietija), E. de Rougé (Prancūzija) ir kiti, toliau tyrė ir aprašinėjo senovės Egipto paminklus, nagrinėjo kalbos, rašto ir istorijos problemas. 1851 A. Mariette’as (Prancūzija) pradėjo sistemingus archeologinius kasinėjimus Egipte. 1858 Kaire jis įkūrė Egipto muziejų ir Egipto senienų tarnybą.
19 a. pabaigoje susiformavo vadinamoji Berlyno mokykla (pradininkas J. P. A. Ermanas), buvo atliekami daugiausia filologinės krypties, t. y. egiptiečių kalbos ir rašto, tyrinėjimai. J. P. A. Ermanas, H. Grapowas, K. Sethe ir kiti sudarė didįjį egiptiečių kalbos žodyną, parengė gramatikų, kritinių tekstų publikacijų. 1881 G. Maspero (Prancūzija) ištyrė XVII–XXII dinastijų faraonų kapavietes Egipte. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje J. de Morganas (Prancūzija) ir W. M. Petrie (Didžioji Britanija) atrado ir tyrė ikidinastinių ir pirmųjų dinastijų senovės Egipto paminklus. W. M. Petrie atkasė keletą miestų (Kahuną, Naukratiją ir kitus) ir XII dinastijos faraonų palaikus. 19 a. pabaigoje ekspedicijas į Egiptą organizavo V. Goleniščevas (Rusija). Rusijoje egiptologijos problemas tyrinėjo rusų egiptologijos mokyklos pradininkas B. Turajevas.
Archeologų ir filologų laimėjimai sudarė sąlygas senovės Egipto visuomenės istorijai tirti. Iš pradžių ši visuomenė buvo vaizduojama statiška ir nesikeičianti (H. K. Brugschas ir kiti). Nuo 19 a. pabaigos klostėsi ir senovės Egipto socialinės bei kultūrinės raidos dinamika. G. Maspero taikė griežtą istoriškumo principą. J. P. A. Ermanas ir G. Ranke (Vokietija) smulkiai aprašė senovės Egipto istorijos ir kultūros laikotarpius. Ypač išsamių senovės Egipto istorijos veikalų parašė vokiečių istorikas E. Meyeris (ją aprašė savo daugiatomėje pasaulio istorijoje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų egiptologas J. H. Breastedas (Egipto istorija / History of Egypt 2 tomai 1906).
Nuo 20 a. trečiojo dešimtmečio egiptologija buvo plėtojama daugelyje pasaulio šalių. E. Otto, E. Edelis, H. W. Helckas (Vokietija), A. H. Gardineris, B. Ganas, R. O. Faulkneris, G. Fermanas, E. Pittas (Didžioji Britanija), P. Lako, G. Lefebvre’as, E. Driotonas, J. Vandier, J. Pozneras (Prancūzija), S. Donadoni (Italija), D. Wilsonas, R. A. Parkeris (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Casparas (Belgija) ir kiti, tęsdami Berlyno mokyklos pradėtus egiptiečių kalbos bei tekstų tyrinėjimus, pagausino jos laimėjimus. Pagerėjo atrastų ir anksčiau žinomų tekstų publikacijos. Egipte nuolat atlieka kasinėjimus kitų šalių archeologai ir egiptologai. 1922 Didžiosios Britanijos archeologas R. Monte’as Tanise atkasė XXI ir XXII dinastijų faraonų palaikus, H. Carteris – Tutanchamono kapavietę. Naujosios valstybės epochos tyrimams didelę reikšmę turi paminklai, kuriuos al Amarnoje aptiko Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai.
Po Antrojo pasaulinio karo (1939–45) Egipte pasikeitus politinei padėčiai egiptiečiai perėmė Egipto senienų tarnybos (dabar Aukščiausioji senovės paminklų klausimų taryba) ir Egipto muziejaus valdymą. Egiptologijos centrų atsirado daugelyje pasaulio šalių (Argentinoje, Australijoje, Japonijoje, Kinijoje). Egiptologija įgijo pasaulinį pobūdį. 1947 įkurta Tarptautinė egiptologų draugija koordinuoja įvairių šalių egiptologų veiklą, rengia jų kongresus, platina bibliografinę informaciją. 20 a. 7 dešimtmetyje Egiptui pradėjus planuoti Asuano hidroelektrinės statybą Tarptautinė egiptologų draugija organizavo archeologinius kasinėjimus ir senovės paminklų gelbėjimo darbus (Abu Simbelas ir kita) Nubijoje. 20 a. pabaigoje – 21 a. pradžioje daugiausia atliekami archeologiniai tyrimai Nilo deltoje ir konservuojami senovės paminklai.
Svarbiausi centrai
Svarbiausi egiptologijos centrai: Kairas, Berlynas, Göttingenas, Paryžius, Strasbūras, Londonas, Oksfordas, Čikaga, Bostonas, Roma, Milanas, Leidenas, Viena, Tokijas, Ženeva, Maskva, Sankt Peterburgas. Kelios valstybės (Didžioji Britanija, Belgija, Italija, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos), leidus Egiptui, šioje šalyje įsteigė specialius Egipto skyrius (didžiausias – Prancūzijos Rytų archeologijos institutas), kurie atlieka archeologinius kasinėjimus ir tiria senovės egiptiečių paminklus.
Leidiniai
Svarbiausi leidiniai: Aegyptus. Rivista italiana di egittologia e di papirologia (Milanas, nuo 1920), Annales du service des antiquités de l’Égypte (Kairas, nuo 1900), Bulletin de l’Institut français d’archéologie orientale (Kairas, nuo 1901), Journal of Egyptian Archaeology (Londonas, nuo 1914), Journal of Near Eastern Studies (Čikaga, nuo 1914), Kêmi. Revue de philologie et arhéologie égyptiennes et coptes (Paryžius, nuo 1928), Revue d’égyptologie, publiée par la Société française d’égyptologie (Paryžius, nuo 1948), Recueil de travaux, relatifs à la philologie et à l’archéologie égyptiennes et assyriennes (Paryžius, 1870–1923), Zeitschrift für ägyptische Sprache und Altertumskunde (Leipcigas, nuo 1863), Orientalia. Commentarii periodici Pontificii instituti biblici (Roma, nuo 1932), Sphinx (Uppsala, 1897–1931), Vestnik drevnej istorii (Maskva, nuo 1937).
Egiptologija Lietuvoje
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės ir kultūros veikėjas Radvila Našlaitėlis 1582–84 atliko piligriminę kelionę po Šventąją Žemę – po Siriją, Palestiną, Egiptą – ir jas aprašė. Senovės Egiptu Lietuvoje labiau susidomėta 19 a. viduryje. Vilniuje M. Tiškevičius išleido Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštį (1863, lenkų kalba), I. Žiogelis – Senovės Egipto istoriją (2 tomai, 1880, lenkų kalba). Apie senovės Egiptą mokslinių veikalų paskelbė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Išspausdinta I. Andriulytės-Aleksienės Senojo Egipto dailė (1968).
L: S. R. K. Glanville The growth and nature of Egyptology Cambridge 1947; W. R. Dawson Who was who in Egyptology London 1951; E. Hornung Einführung in die Ägyptologie Darmstadt 1967; S. Sauneron L’Égyptologie Paris 1968; A. Niwiński Egipt zapomniany, czyli Michała hr. Tyszkiewicza „Dziennik podróży do Egiptu i Nubii (1861–1862)“ Warszawa 1994; J. Vercoutter W poszukiwaniu starożytnego Egiptu Wrocław 1995; E. Hornung Das esoterische Aegypten München 1999.
2271