ego

ègo (lot. aš), psichoanalizėje – viena iš trijų (dar id ir superego) asmenybės struktūros dalių, kuri geba įvertinti realybę ir save, koordinuoti motorines reakcijas, įsiminti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius id instinktyvius potraukius ir superego sąžinės reikalavimus bei ateities siekius. Atsiranda iš tam tikros id dalies, kai vaikas sužino, kad egzistuoja ir kiti žmonės, stengiasi prisitaikyti prie išorės reikalavimų. Ego svarbiausios nuostatos susijusios su žmogaus autokoncepcija, arba Aš vaizdu. Jas sunku pakeisti veikiant išoriškai (žmogus priešinasi tokiam poveikiui gynybos mechanizmais) ir dažniausiai toks mėginimas sukelia bumerango efektą (nuostatų pasikeitimą priešinga, negu iš šalies buvo stengiamasi pakreipti, linkme). Gynyba gali reikštis informacijos, jos šaltinių per menku įvertinimu, ego nuostatą atitinkančio elgesio privalumų kėlimu ir kitais dalykais. Žmogus, turintis stiprų ego, gali ištverti stresą ir frustraciją, prireikus atidėti poreikių patenkinimą, atsisakyti savanaudiškų siekių, įveikti vidinius konfliktus ir emocines problemas. Žmogų, turintį silpną ego, kankina nerimas ir vidiniai konfliktai, jis be reikalo naudoja gynybos mechanizmus, yra linkęs į neurozes.