egodokumeñtai (lot. ego – aš + dokumentas), pirmuoju asmeniu parašyti (angl. first person writings) ar kita forma išreikšti rankraštiniai ar spausdintiniai, t. p. moderniųjų medijų užfiksuoti pasakojimai ir liudijimai apie žmogaus asmeninį gyvenimą.
Sąvoka
Egodokumentų terminą po II pasaulinio karo sukūrė olandų istorikas Jacques’as Presseris (1899–1970), tyrinėjęs Holokausto traumines atmintis. Egodokumentais jis pavadino istorinius šaltinius, kuriuose tyrėjas sutinka aš (kartais jis) – rašantį ir aprašantį subjektą, nuolat dalyvaujantį tekste; tai dokumentai, kuriuose ego sąmoningai ar atsitiktinai atskleidžia arba slepia save. Jacques’as Presseris egodokumentams priskyrė autobiografijas, memuarus, dienoraščius, laiškus ir kitus panašius šaltinius, kuriuose žmogus atsiveria asmeniškiau nei kitur.
straipsnių rinkinio Egodokumentai – savęs liudijimas – egodokumentalumas. Teorija ir praktika (2024) viršelis
Vokiečių mokslininkas Winfriedas Schulze, suvokdamas šiuolaikinės žanrų klasifikacijos taikymo ankstesnėms epochoms problemiškumą, autorių asmenybės pėdsakų raišką šaltiniuose vertino ne taip griežtai. Jis atskyrė ir į mokslinę vartoseną įvedė savęs liudijimo (vok. Selbstzeugnisse) sąvoką, kuri reiškia, kad žmogaus emocijų ir vertybių pasaulį galima rekonstruoti remiantis ne paties tiriamojo, o, pvz., teismo raštininko ar kito užrašančiojo liudijimais. Tai apima testamentus, prisipažinimus, atminimų albumus (lot. album amicorum), silva rerum ir kitus dokumentus, žmogaus individualybę atskleidžiančius ne tiesiogiai, o per tarpininką. Toks požiūris susijęs su gyvenimo raštijos (angl. life writing), kuri apima savo ar kito žmogaus gyvenimo aprašymą (autobiografiją ir biografiją), sakytinius liudijimus, prisiminimus, asmeninius pasakojimus, vaizduojamuosius menus, fotografiją, filmus, sakytinę istoriją, teorija.
Prancūzų istoriografijoje akcentuojama, kad egodokumentai yra raštija apie privačią sferą (pranc. écrits du for privé) ir liudija žmogaus asmenybę ir tapatumą. Šiuolaikinė archyvistikos ir (ego)dokumentų teorija akcentuoja dokumento kaip atminties medijos turinį ir kontekstą, nes dokumento kaip šaltinio reikšmė yra dinamiška ir kinta dabarties interpretacijos kontekste.
Pritaikymas
Skirtingų mokslo krypčių ir šakų tyrimų metodologinės nuostatos lemia egodokumentų panaudojimo ir analizės principų įvairovę. Bendra tendencija yra pastangos egodokumentais vadinti vis daugiau šaltinių, apimančių ir kelionių raštiją, atminimo albumus, kuriuose pasakojama ne tik apie save ir artimuosius, bet ir kitus asmenis bei socialinę aplinką. Taip plėtojami emocijų istorijos ir kasdienybės kultūros tyrimai, plečiama ir tobulinama egodokumentikos sistematika. Kita vertus, egodokumentus mėginama traktuoti kaip istorinį šaltinį, leidžiantį ne vien atkurti privatų gyvenimą, bet objektyvizuoti svarbius politinius ir visuomeninius įvykius. Egodokumentinė analizė gali būti taikoma ne tik istoriniam, bet ir kitam informaciniam šaltiniui ar kultūriniam tekstui, jei jame ieškoma konkrečios asmenybės raiškos.
Vilniaus universiteto leidžiamo žurnalo Bibliotheca Lituana t. 4, skirto egodokumentikai (2017), viršelis
Ilgalaikis susidomėjimas egodokumentais įtraukia juos į įvairias humanitarinių ir socialinių mokslų teorijas, atsispindinčias naujajame istorizme ir archyvų antropologizacijoje. 21 a. egodokumentai tapo neatsiejama ne tik istorikų, bet ir literatūrologų, menotyrininkų, knygotyrininkų, komunikacijos ir informacijos, kitų humanitarinių, socialinių ir netgi gamtos mokslų tyrinėtojų veiklos dalimi. Jie pasižymi formos ir turinio įvairove, interpretacijos galimybėmis, leidžiančiomis geriau pažinti praėjusių epochų žmonių pasaulį.
Tyrimai
Adamo Kucharskio knygos Theatrum peregrinandi. Pažintiniai senlenkių kelionių vėlyvajame baroke aspektai (2013) viršelis
Tęsdami Jacques’o Presserio tradiciją egodokumentų tyrimus plėtoja olandų mokslininkai Arianne Baggerman ir Rudolfas Dekkeris. 2009 buvo vykdomas projektas Raštija pirmuoju asmeniu Europos kontekste (vadovas François-Josephas Ruggiu), vėliau pratęstas vadinamuosiuose Villa Vigoni forumuose (vyko 2013–15 Loveno, Lombardijos sritis). Ten gvildentos atminties ir istorijos, asmens, šeimos ir bendruomenių tapatumo, transkultūrinės tyrimų dimensijos temos. Berlyno ir Bazelio tyrėjų bendradarbiavimo rezultatas – 2014 pasirodęs fundamentalus kolektyvinis darbas Kartografuojant ,,Aš“. Asmeninių naratyvų tyrimai Vokietijoje ir Šveicarijoje (redaktoriai Claudia Ulbrich, Kasparas von Greyerzas ir Lorenzas Heiligensetzeris). Egodokumentų tyrėjai autobiografinių praktikų ieško ne tik elito, bet ir paprastų žmonių aplinkoje, pvz., Jamesas Amelangas darbe Ikaro skrydis atliko Vakarų Europos amatininkų, gyvenusių ankstyvaisiais naujaisiais laikais, sisteminę autobiografijų analizę.
Fundamentalių egodokumentikos tyrimų, aktualių Lietuvai, atlikta Lenkijoje – parengta Torunės Mikołajaus Koperniko universiteto mokslininko Adamo Kucharskio monografija Theatrum peregrinandi. Pažintiniai senlenkių kelionių vėlyvajame baroke aspektai (2013), kolektyviniai darbai Savęs liudijimai lenkų ir vokiečių rašmenimis XV–XVIII a. (2014), Egodokumentai. Istoriografinės tradicijos ir tyrimų perspektyvos (2015; kartu su Lietuvos egodokumentų tyrėjais).
Lietuvoje
Lietuvoje egodokumento terminas mokslinėje ir viešojoje aplinkoje pradėtas vartoti 2010 vykdant projektą Lietuvos egodokumentinis paveldas. Išleista šaltinių (Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis, Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraštis, abu sudarė A. Pacevičius), straipsnių rinkinys Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje (sudarė A. Pacevičius, 2013). Egodokumentikos tyrimus atlieka Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių (Rima Cicėnienė), Vilniaus universiteto (Veronika Girininkaitė) bibliotekų, Lietuvių literatūros ir tautosakos (Kęstutis Gudmantas, Giedrė Šmitienė, Mikas Vaicekauskas), Lietuvos istorijos (Jolita Sarcevičienė) institutų, Vilniaus universiteto (M. Kvietkauskas), Vytauto Didžiojo universiteto (Aurelija Tamošiūnaitė), Lietuvos nacionalinio muziejaus (Milda Kvizikevičiūtė) ir kitų mokslo įstaigų mokslininkai.
Lietuvos egodokumentų ir jų tyrimų medžiagos publikacijos
Lietuvos egodokumentų tyrėjai 2023 prisijungė prie tarptautinio Egodokumentų tyrimų tinklo (angl. Egodocumental Research Group).
1097
L: A. Pacevičius Egodokumentų tyrimai – senos erdvės, nauji horizontai / Bibliotheca Lituana t. 4. Vilnius 2017; J. Amelang The Flight of Icarus. Artisan autobiography in Early modern Europe Stanford 1998; Encyclopedia of Life Writing. Autobiographical and Biographical Forms 2 t. Chicago 2002; Family, Culture and Society in the Diary of Constantijn Huygens Jr, Secretary to Stadholder-King William of Orange Leiden 2013; W. Chorążyczewski, A. Rosa Egodokumenty – egodokumentalność – analiza egodokumentalna – spuścizna egodokumentalna / Egodokumenty. Tradycje historiograficzne i perspektywy badawcze Toruń 2015; A. Pacevičius Litewski program badań egodokumentów – LEGODOK / Egodokumenty. Tradycje histopriograficzne i perspektywy badawcze Toruń 2015; S. Cooke Inner Journeys. Travel writing as life writing / The Routledge Companion to Travel Writing London and New York 2016; A. Baggerman, R. Dekker J. Presser, Egodocuments and the Personal Turn in Historiography// European Journal of Life Writing vol. 7 2018; Egodokumenty – samoświadectwa –egodokumentalność. Teoria i praktyka Toruń 2024.