egzegèzė (gr. exēgēsis – aiškinimas), pagrindinė biblistikos šaka, hermeneutikos metodu siekianti atskleisti Biblijos prasmę.
Egzegezės objektas
Egzegezės tyrimo objektas yra Dievo įkvėptas tekstas, todėl jos galutinis tikslas yra teologinis (religinis). Egzegezę sudaro: teksto kritika (nustatomas seniausias variantas), literatūrinė analizė – sinchroninė (vertimas, teksto kompozicija, žanro nustatymas) ir diachroninė (parašymo aplinkos, šaltinių ir redakcijų kritika), istorinė kritika (nustato Biblijos istorinių faktų reikšmę), teologinių idėjų apibendrinimas ir kerigminės išvados.
Raida
Egzegezės užuomazgų yra Senajame Testamente. Egzegezės raidai didelę įtaką turėjo judaizmo Biblijos aiškinimo įvairūs būdai: pešeras, midrašai, targumas, Talmudas, Kabala, alegorinis aiškinimas ir moksliniai komentarai. Jėzus Kristus buvo pirmas krikščionių egzegetas, kuris atskleidė (gr. exēgēsato) savo Tėvą (Jn 1, 18).
Pirmųjų amžių Bažnyčioje Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas tapo egzegezės pagrindiniu principu, pagal kurį buvo aiškinamas Senasis Testamentas; dar buvo naudojami iš judaizmo ir helenizmo perimti kai kurie egzegezės metodai.
Ilgainiui susiformavo dvi garsiausios krikščioniškos egzegezės mokyklos: Antiochijos (pažodinė egzegezė) ir Aleksandrijos (alegorinė egzegezė). Vidurinių amžių egzegezei būdinga metodai, išskiriantys keturias Biblijos prasmes: pažodinę (istorija), alegorinę (kristologija), tropinę (moralė), anagoginę (eschatologija). Egzegezės metodu lectio divina (ypač buvo paplitęs tarp vienuolių) Biblija nagrinėta tik tikėjimo požiūriu (sensus spiritualis); lectio scholastica metodu buvo siekiama rasti pažodinę teksto prasmę (sensus litteralis), jį sudaro: Biblijos skaitymas (lectio cursiva) ir teminis jos suskirstymas, tyrinėjimas (quaestiones).
16–18 a. egzegezės metodams turėjo įtakos reformacija, Tridento susirinkimas (1545–63) ir Švietimo epocha. M. Liuteris, teigdamas sola scriptura, atmetė visus egzegezės metodus (ypač alegorinį), paskelbė Biblijos skaidrumo (perspicuitas) principą, teigiantį, kad tikinčiajam Biblija savaime suprantama. Tokiam mokymui pasipriešino Katalikų Bažnyčia – Tridento susirinkime (1545–63) paskelbė, kad tikras Biblijos supratimas įmanomas tik remiantis Tradicija. Greta šių dviejų hermeneutinių principų susiformavo recursus ad fontes egzegezės metodas. Jis lėmė Biblijos nagrinėjimo vien pasaulietiniu požiūriu atsiradimą – bandyta atrasti tikrus istorinius įvykius, kurie Biblijoje papasakoti mitais ir legendomis.
19–20 a. pirmoje pusėje vyravo istorinis kritinis metodas, jis pabrėžė teksto autoriaus intenciją (intentio auctoris). Pradėjo klostytis biblinių tekstų parašymo aplinkos, šaltinių kritikos ir redakcijų kritikos metodai. Juos taikė katalikų ir protestantų mokslininkai. Ypač suaktyvėjo egzegezės tyrimai Katalikų Bažnyčioje. 1902 popiežius Leonas XIII įkūrė Biblijos komisiją. 1943 popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Divino afflante Spiritu. Pagal ją, egzegetas, skaitydamas tekstą originalo kalbomis (hebrajų, aramėjų, graikų) ir naudodamasis įvairių mokslų (filologijos, archeologijos, istorijos) žiniomis, privalėjo pirmiausia suprasti pažodinę teksto prasmę (sensus litteralis), po to atskleisti teologijos doktriną. Vėliau šios enciklikos mokymas išplėtotas Vatikano II susirinkimo (1962–65) konstitucijoje Dei verbum (1965).
20 a. antroje pusėje, be istorinio kritinio metodo, atsirado naujų: retorinis, naratyvinis ir semiotinis. Juos taikant labiau iškeliamas tekstas (intentio operis). Dar susiformavo kanoninis, sociologinis, psichologinis, feministinis ir kiti egzegezės požiūriai. Apie šių egzegezės metodų ir požiūrių santykius su istoriniu kritiniu metodu Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente Biblijos aiškinimas Bažnyčioje (1993) teigiama, kad nė vienas egzegezės metodas ar požiūris nėra pagrindinis, jie turi būti derinami tarpusavyje.
L: V. Mannuci Biblia come Parola di Dio. Introduzione generale alla sacra Scrittura Brescia 1989; J. Neusner Introduction to Rabbinic Literature New York–London–Toronto–Sydney–Auckland 1994; A. Men Isagogika Moskva 2000.
1854