egzekùcija (lot. exsecutio – įvykdymas), baudžiamosios priemonės, vykdomos valstybės prieš savo šalies gyventojus ar kitą valstybę. Naudota Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje, Prūsijoje, Rusijoje. 1795 Rusijai užėmus Lietuvą, rinkdami mokesčius egzekuciją dažniausiai naudojo dvarininkai – apgyvendindavo kareivius tų valstiečių kiemuose, kurie laiku nesumokėdavo mokesčių. Valstiečiai privalėjo apnakvydinti kareivius, juos valgydinti, šerti jų arklius, mokėti dienpinigius. Pvz., egzekucija 1804 07 buvo baudžiami Maišiagalos gyventojai (siekė atgauti prarastas miestiečių teises), 1822 – Žaslių seniūnijos valstiečiai. Plačiau egzekucija naudota 19 amžiuje 7–8 dešimtmetyje, kai buvo įgyvendinama 1861 baudžiavos panaikinimo reforma ir slopinamas valstiečių priešinimasis dėl dvarininkų nusavintų žemių, pievų, ganyklų ar miško. 1864–1904 kariuomenė prieš valstiečius panaudota 63 kartus. 39 kartus kareiviai buvo apgyvendinti kaimuose egzekucijos ir pastovio (maitinimosi valdžios lėšomis) tvarka. Pvz., 1876 Zarasų apskrities grafo Choiseulio-Gouffir Papilio dvaro 16 sodybų Dukurnių kaime egzekuciją vykdė pėstininkų 4 kuopos (166 kareiviai). Kaimas per žiemą buvo nusiaubtas. Bylą dėl patirtų 15 000 rb nuostolių šio kaimo žmonės laimėjo (itin retas atvejis). Egzekucija ar net grasinimas ją taikyti buvo efektyvi priemonė valstiečių bruzdėjimams slopinti. Jei egzekucija ilgiau užtrukdavo ar kareivių būdavo daug, po jos kaimiečiai ilgai neišgalėdavo mokėti valstybinių mokesčių. Dėl to ir dėl Dukurnių valstiečių laimėtos bylos Rusijos valdžia buvo priversta nuo 1877 egzekucijos iš esmės nepraktikuoti.
Lietuvoje egzekucijas 1915–18 ir 1941–44 vykdė Vokietijos okupacinė administracija.
1412
1164