egzemà (eczema < gr. ekzeō – užverdu), niežtintis odos uždegimas. Egzema skirstoma į kontaktinę ir endogeninę.
Kontaktinė egzema
Ją sukelia ant odos patekusios dirginančios medžiagos (rūgštys, šarmai, skalbikliai ir valikliai), alergenai (chromo ir nikelio druskos dinitrochlorbenzolas, anilino dažai, vaistai, augalai). Ūminei egzemai būdinga odos paraudimas, paburkimas, papulės, pūslelės, erozijos, šašai, odos tempimo, deginimo pojūtis, gyjant – pleiskanojimas, niežėjimas. Lėtinei egzemai būdinga pažeistų odos vietų sustorėjimas, odos piešinio išryškėjimas, melsvai raudona spalva, pleiskanojimas. Jei ūminės kontaktinės egzemos priežasties nepavyksta nustatyti ir pašalinti, tai ji kartojasi ir pereina į lėtinę.
Endogeninė egzema
Būna dėl paveldėto polinkio veikiant išoriniams veiksniams. Jos formos: atopinė egzema (atopinis dermatitas), diskoidinė egzema, dishidrozinė egzema ir seborėjinė egzema. Diskoidinė egzema pasireiškia vienu ar keliais monetos didumo būdingais odos pažeidimo židiniais. Dažniau serga 20–40 metų vyrai. Dishidrozinė egzema pažeidžia padus, delnus. Atsiranda labai niežtinčios pūslelės, pradžioje pripildytos skaidraus, vėliau drumsto skysčio. Vėliau oda sustorėja, suragėja, pleiskanoja, atsiranda skausmingų įtrūkimų. Dažniau serga moterys. Seborėjinė egzema – tai seborėjinių odos vietų (galvos, natūralių kūno raukšlių), retai viso kūno odos uždegimas, kuriam būdingas paraudimas ir pleiskanojimas. Gydant egzemą šalinama ją sukėlusi priežastis. Oda tepama tepalais, kremais, skiriama antihistamininių vaistų, gliukokortikoidų, kartais imunosupresantų.
2506