egzistencialzmas, egzistencijos filosofija, 20 amžiaus filosofijos kryptis, akcentuojanti absoliutų, sąvokomis neišreiškiamą žmogaus būties unikalumą.
Egzistencinio filosofavimo bruožai
Egzistencialistai pabrėžia filosofuojančio subjekto svarbą, neigia racionalumą, bandymus sukurti objektyvią žinojimo sistemą. Egzistencinio mąstymo esmė yra asmeninė, individuali mąstytojo pozicija ar nuostata, atsieta nuo visuotinių normų ir tiesos kriterijų, t. y. bendrybės, sudarančios racionalumo pagrindą. Egzistencinis filosofavimas remiasi atskirybe. Anot egzistencialistų, kultūros formų (pažinimo, dorovės, meno) funkcionavimas filosofijoje buvo interpretuojamas kaip beasmenis žmogaus veiklos pagrindas. Autentiškais turi būti laikomi tik individualūs žmogaus išgyvenimai (ar jų momentai), jų negalima apmąstyti kaip bendrybės. Tradicinės kultūros formos nesuteikia žmogaus gyvenimui apibrėžtumo ir pastovumo. Egzistencinio filosofavimo pradininku laikomas danų filosofas S. A. Kierkegaardʼas.
Egzistencializmas Vokietijoje
Kaip filosofijos kryptis egzistencializmas susiklostė 20 amžiaus pradžioje Vokietijoje (M. Heideggeris, K. Jaspersas). Įtakos jam susiformuoti turėjo gyvenimo filosofija (F. Nietzsche) ir fenomenologija (E. Husserlis). Pastaroji, anot egzistencialistų, turėtų atsisakyti objektyvios refleksijos ir analizuoti egzistencijos struktūras (istoriškumą, buvimą drauge, buvimą mirties link, baimę, anonimiškumą ir kita). M. Heideggeris tokias struktūras vadino egzistencialais. K. Jaspersas teigė, kad objektyvus pažinimas yra ribotas, nes mokslas būtimi laiko tik objektų, kuriuos galima išoriškai ištirti, būtį. Atskleisti savo tikrąją egzistenciją gali tik pats žmogus, o tam reikalingi ypatingi sukrėtimai (mirtis, kova, kančia, kaltė). Išorinio gyvenimo sąlygos (kultūra, istorija) negarantuoja žmogui pastovumo, tik tai, kas svarbu mirties akivaizdoje, yra tikrai egzistenciška.
Prancūzų egzistencializmas
Po II pasaulinio karo egzistencializmo idėjos paplito Prancūzijoje (A. Camus, J.‑P. Sartre’as, G. Marcelis), tapo pagrindine filosofijos kryptimi. Prancūzų egzistencialistai žmogaus būtį taip pat interpretavo fenomenologiškai, tačiau jiems būdinga savita problematika. A. Camus vienintele vertybe, kurios absurdas negali paneigti, laikė gyvenimą. Žmogui svarbiausia yra maištas prieš absurdą, būties sąlygas. G. Marcelis (kaip ir K. Jaspersas) savo filosofines koncepcijas siejo su religine pasaulėžiūra. Jis teigė, kad žmogus egzistuoja ne atsiribodamas nuo pasaulio, o dalyvaudamas savo artimo ir Dievo būtyje, savanaudiškumas pasaulio ir artimo atžvilgiu atitinka abstraktų ir objektyvų mąstymą.
J.‑P. Sartre’o ateistinis egzistencializmas
J.‑P. Sartre’as atstovavo ateistiniam egzistencializmui. Skyrė būtį savaime (nuo sąmonės nepriklausanti daiktų būtis) nuo būties sau (sąmonės apibrėžta žmogaus būtis). Žmogus negali būti kitaip kaip tik save realizuodamas. Tam jam būtina laisvė. Dievo, anot J.‑P. Sartre’o, nėra, žmogus pats atsako už savo laisvę, todėl tikroji žmonių realybė ir egzistencija yra humanizmas. Vėlesniuose veikaluose aiškino, jog egzistencializmą reikia integruoti į marksizmą, kad būtų sugriauta šio dogmatika.
Egzistencializmas kitose šalyse
Italijoje egzistencializmo problematiką plėtojo N. Abbagnano, Ispanijoje – J. Ortega y Gassetas.
Įtaka
Egzistencializmo idėjas perėmė hermeneutinė filosofija (H.‑G. Gadameris, P. Ricœuras), struktūralizmas (J. Derrida, M. Foucault, J. M. É. Lacanas), dialektinė teologija (R. K. Bultmannas, P. Tillichas), filosofinė antropologija (O. F. Bollnowas, F. Hameris, H. E. Hengstenbergas), grožinė literatūra, meno ir kūrybos įvairios kryptys.
Egzistencializmas Lietuvoje
Lietuvoje egzistencializmo problemas tyrė J. Girnius, A. Maceina, J. Repšys.
egzistencialistai
L: Egzistencijos filosofija: Istorija ir dabartis Vilnius 1981; F. Zimmermann Einführung in die Existentialismus Heidelberg 1977; F. Mueller Existenzphilosophie im geistigen Leben der Gegenwart Heidelberg 1994.
1076