egzisteñcinė psichoterãpija, viena psichoterapijos mokyklų, tirianti žmogaus buvimą pasaulyje (būtis–pasaulis) ir jo gyvenimo procesą (čia–būtis). Vienintelė psichoterapijos mokykla, savo praktiką grindžianti ne vien psichologinėmis, bet ir filosofinėmis koncepcijomis. Tyrimo svarbiausias objektas – nuolat gyvenimo tėkmėje esantis žmogus, o ne statiškas bruožų, elgesio formų ir psichodinaminių mechanizmų rinkinys. Gyvenimo procese žmogaus savastis neatsiejama nuo jo egzistencijos konteksto. Skiriami 4 svarbiausi šio gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis (biologinis), socialinis, psichologinis (asmeninis) ir dvasinis (transcendentinis). Norint suprasti žmogų pirmiausia reikia tirti jo gyvenimą kaip santykių su išoriniu ir vidiniu pasauliu šiuose egzistencijos matmenyse visumą. Fizinė, socialinė, psichologinė ir dvasinė egzistencija vienu metu visada teikia tam tikras sėkmingo gyvenimo raidos galimybes, bet kartu ir jas riboja. Egzistencinės psichoterapijos pagrindinis tikslas – padėti žmogui geriau susivokti savo gyvenime, aiškiau pamatyti jo teikiamas galimybes ir šių galimybių ribas. Dar siekiama žmogui padėti suprasti tuos konkrečius gyvenimo proceso momentus, kurie kuria nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pastebėti saviapgaules ir iliuzijas, geriau suprasti savo norus bei troškimus, atrasti kasdienės veiklos prasmę. Nuo kitų psichoterapijos mokyklų egzistencinę psichoterapiją skiria siekimas suprasti žmogų analizuojant jo individualų santykį su universaliaisiais egzistenciniais veiksniais, arba egzistencialais. Dažniausiai išskiriami šie egzistencialai: gyvenimo baigtumas, laisvė ir atsakomybė, egzistencinis nerimas, buvimas laike, egzistencijos prasmė ir beprasmybė. Egzistencinė psichoterapija analizuoja žmonių nuostatas dėl šių universalių gyvenimo aplinkybių, kuriose neretai slypi gyvenimo sunkumų ir problemų ištakos.
Pasaulyje
Egzistencinė psichoterapija susiklostė Europoje 20 a. 3 dešimtmetyje, atsiradimą lėmė vokiečių filosofo M. Heideggerio knyga Būtis ir laikas (Sein und Zeit 1929). Egzistencinės psichoterapijos pradininkas – Šveicarijos psichiatras L. Binswangeris – pirmasis pasiūlė būties analizės koncepciją, kurioje pateikė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinį aprašymą ir egzistencinės psichoterapijos principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus pirmasis suformulavo Šveicarijos psichoterapeutas M. Bossas. Svarbiausias egzistencinės psichoterapijos metodas yra fenomenologinis, aprašytas vokiečių filosofo E. Husserlio (dėl to egzistencinė psichoterapija kartais vadinama egzistencine fenomenologine terapija). Egzistencinės psichoterapijos teorijoms t. p. svarbios S. A. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, K. Jasperso, M. Buberio, P. Tillicho, J.‑P. Sartre’o, G. Marcelio, E. Levino ir kitų filosofų idėjos. Kaip savarankiška egzistencinės psichoterapijos mokykla išskirtina austrų psichoterapeuto V. E. Franklio logoterapijos mokykla, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Egzistencinė psichoterapija daugiausia plėtojama vokiškai kalbančiose šalyse, žymiausias šios mokyklos atstovas – Šveicarijos psichologas G. Condrau. Ryškiausia yra anglų egzistencinės analizės (terapijos) mokykla, kurios svarbiausi atstovai – E. van Deurzen ir E. Spinelli. Veikia Europos logoterapijos ir egzistencinės analizės asociacija, Egzistencinės analizės draugija (abi Didžiojoje Britanijoje), kurios vienija įvairių šalių egzistencinės psichoterapijos specialistus.
Lietuvoje
Egzistencinės psichoterapijos idėjos kartu su humanistinės psichologijos koncepcijomis pradėjo plisti 20 a. antroje pusėje. 1991 Vilniuje įsteigta Lietuvos humanistinės psichologijos asociacija, 1995 – Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas (nuo 2002 Maskvoje veikia jo filialas), 2000 – Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacija (nuo 2003 Europos psichiatrijos asociacijos narė; abu Birštone), vienijanti 6 šalių egzistencinės psichoterapijos specialistus.
1865