egzisteñcinė terãpija, viena šiuolaikinių humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos mokyklų. Pradžia siejama su 20 a. 3 dešimtmečiu, kai remiantis filosofinės antropologijos aspektu buvo iš naujo apmąstomi klasikinės psichoanalizės principai, nagrinėti vokiečių filosofo M. Heideggerio veikale Būtis ir laikas (Sein und Zeit 1927, lietuvių kalba 2014). Egzistencinės terapijos paradigmą sudaro daugybė teorijų, iš kurių žinomiausios – Dasein analizės (šveicarų psichoterapeutai Ludwigas Binswangeris, 1881–1966, Medardas Bossas, 1903–90, Alice Holzhey-Kunz, g. 1943), logoterapijos (austrų psichoterapeutai V. E. Franklis, Alfriedas Längle, g. 1951), amerikietiškosios humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos (R. May, Jamesas Bugentalis 1915–2008, Kirkas Schneideris, g. 1956), Britanijos egzistencinės analizės (Emmy van Deurzen, g. 1951) ir egzistencinės fenomenologinės terapijos (Ernesto Spinelli, g. 1949) mokyklų teorijos.
Egzistencinės terapijos praktika susijusi su filosofija, nes remiasi egzistencine filosofine žmogaus samprata. Žmogus čia suprantamas ne tiek kaip santykinai stabilių psichikos procesų, intrapsichinių struktūrų ir savybių derinys, o kaip nuolat besikeičianti, besivystanti vadinamoji čia-būtis (vok. Dasein, angl. being-in-the-world), gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Egzistenciškai žmogus suprantamas kaip laike baigtinis gyvenimo procesas, kur savastis ir pasaulis sudaro nedalomą visumą. Svarbiausiais filosofais, kurių idėjomis remiasi egzistencinės terapijos praktika, laikytini S. A. Kierkegaardʼas, F. Nietzsche, K. Jaspersas, M. Heideggeris, M. Buberis, J.-P. Sartreʼas, M. Merleau-Ponty.
Svarbiausias egzistencinės terapijos veikimo būdas – fenomenologinis metodas, aprašytas vokiečių filosofo E. Husserlio. Terapeuto laikyseną psichoterapijos procese jis apibūdina kaip siekį kiek galima labiau kontroliuoti savo vidines nuostatas, įsitikinimus, teorines ir pasaulėžiūros nuostatas (fenomenologinė redukcija), kaip orientavimąsi į paciento subjektyvių gyvenimo patirčių tyrinėjimą bei aprašymą vengiant šių patirčių paaiškinimo. Svarbu terapeuto atsisakymas būti kito žmogaus gyvenimo ir jo problemų ekspertu, gebėjimas neteikti patarimų klientui, t. p. pačių įvairiausių paciento patirčių aspektų, potencialiai reikšmingų jo supratimui, tyrinėjimas.
Egzistencinėje terapijoje siekiama pamatyti ir suprasti, kaip kiekvienas asmuo kuria bei renkasi unikalius gyvenimo būdus, kokias galimybes mato, kaip jas išnaudoja, kiek pastebi ir atsižvelgia į natūralius ir situacinius apribojimus. Tai vyksta aiškinantis žmogaus asmeninę pasaulėžiūrą, vertybes, vidines nuostatas. Svarbus žmogaus gyvenimo proceso tyrinėjimo aspektas – jo santykis su egzistencinėmis duotybėmis, universaliomis žmogiškosios egzistencijos charakteristikomis (būties istoriškumas, gyvenimas baigtiniame laike, sąsajos su kitais žmonėmis ir pačiais įvairiausiais egzistencijos kontekstais, laisvė ir jos ribos, rinkimosi neišvengiamumas bei atsakomybė už atliekamus pasirinkimus, nerimas kaip žmogiškosios egzistencijos apraiška, siekis įprasminti savo patirtis). Terapijos procesas remiasi nuolatiniu dialogo formos terapinių santykių kūrimu ir aptarimu, įžvelgiant juose žmogaus gyvenimo sunkumų atspindžius. Egzistencinės terapijos procesas sutelkiamas į žmogaus dabartį – praeitis ir ateitis laikomi svarbiais dabarties aspektais.
Nėra kokių nors specialių egzistencinių metodų ar technikų, terapeutas naudojasi universaliais terapijos įgūdžiais (klausymasis, klausinėjimas, jausmų ir turinio atspindėjimas ir kita). Pasirinkti darbo su klientu būdai turi padėti geriau atskleisti žmogaus gyvenimo istoriją ar jo egzistenciją duotuoju laiko momentu, išryškinti problemiškus jo gyvenimo momentus. Egzistencinė terapija yra unikalus filosofinės pasaulėžiūros, fenomenologinės terapeuto laikysenos ir susitelkimo į dabarties patirtis bei terapinius santykius derinys. Ji siekia daugiau padėti žmogui tyrinėti bei suprasti savo sunkumus, tapti sąmoningesniam jų atžvilgiu, realistiškiau matyti savo kasdienį gyvenimą ir jo perspektyvas, rinktis produktyvesnius gyvenimo būdus bei prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
Egzistencinė terapija Lietuvoje
Egzistencinė terapija, kaip ir kitos šiuolaikinės psichoterapijos mokyklos, dėl sovietmečio ideologinių suvaržymų Lietuvą pasiekė gerokai vėluodama – 20 a. antroje pusėje. Tačiau net ir tuo metu egzistencinės idėjos buvo svarstomos psichologinės ir psichoterapinės praktikos kontekste. 20 a. 7 dešimtmetyje pradėta plėtoti A. Alekseičiko intensyvaus terapinio gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos egzistencinis pobūdis ir sklaida tarp psichologų bei psichoterapeutų, t. p. taikymas praktikoje daug prisidėjo prie egzistencinės terapijos atsiradimo ir raidos Lietuvoje. Svarbiausia koncepcijos nuostata – gyvenime nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, kuriančios jėgos ir gilus šios sąveikos tyrinėjimas psichoterapinių grupių dalyvių konkrečių gyvenimų kontekste yra esminis veiksnys. Ypatingas dėmesys skiriamas susidūrimui su laisvės, atsakomybės, prasmės, baigtinumo, laiko ir kitais neišvengiamais kasdienio gyvenimo aspektais.
Prie egzistencinės terapijos ištakų priskiriamas ir 1984 Vilniuje organizuotas (iniciatoriai ir vadovai psichologai R. A. Kočiūnas ir Aleksandras Kučinskas) ir praktiškai iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 veikęs nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras. Jame dalyvavo nemažai psichologų, buvo diskutuojama įvairiais egzistenciniais klausimais, vyko praktiniai užsiėmimai.
Egzistencinės terapijos raida siejama su Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto (HEPI) veiklos pradžia 1995 Birštone. Institutas rengia profesionalius egzistencinius terapeutus; programa nuolat tobulinama ir yra akredituota Europos psichoterapijos asociacijos.
2000 Birštone įsteigta Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacija (nuo 2003 yra Europos psichoterapijos asociacijos narė). Jai priklauso daugiau kaip 400 narių iš įvairių šalių. Asociacija skatina Rytų Europos šalių egzistencinės terapijos profesionalų ir ja besidominčiųjų bendradarbiavimą, supažindina su šiuolaikinės egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos naujausiomis idėjomis.
1865